Vokietės Angelos Sommer-Bodenburg 1979 m. pradėta rašyti knygų serija apie mažojo vampyro Riudigerio nuotykius tapo pasauliniu bestseleriu. Autorės knygos išverstos į daugiau kaip 30 pasaulio kalbų ir parduodamos milijoniniais tiražais. Tad dar gerokai prieš tai, kai viena netalentinga amerikietė grafomanė vampyrus pavertė saulės šviesoje blizgančiais pusdieviais, A. Sommer-Bodenburg į juos atkreipė jaunosios publikos dėmesį. Tačiau ir A. Sommer-Bodenburg nėra visiškai ištikima tradiciniam vampyro – kraugeriško monstro įvaizdžiui. Savo knygose ji bando parodyti, kad ir vampyrai (ypač maži vampyrai) gali turėti savų baimių ir fobijų ir tokiu būdu gali padėti vaikams įveikti savąsias.

Turbūt nieko keisto, kad tokio populiarumo sulaukusi knygų serija jau senokai išlipo iš popierinių puslapių – mažojo vampyro nuotykiai buvo rodomi kine, televizijoje, pagal juos pastatyta teatro ir radijo pjesės. Kalbant apie audiovizualinį meną pirmiausiai mažasis vampyras pasirodė televizijoje – 1986 m. buvo sukurtas bendras vokiečių ir kanadiečių serialas. 2000 m. atėjo laikas persikelti ir į didžiuosius ekranus – ekranizacijos ėmėsi vokiečių režisierius Uli Edelis. Taip pat sklando kalbos, kad 2018 m. kino sales turėtų pasiekti animacinė prancūzo Joanno Sfaro šios serijos versija. Tačiau panašu, kad J. Sfarą šiek tiek aplenkė kitas europietiškas projektas. Vokietis Richardas Klausas ir danė Karsten Kiilerich jau dabar pristato savąją animacinę mažojo vampyro nuotykių versiją. Tačiau labai stebėtis, ko gero, nereikia – R. Klausas prodiusavo 2000 m. vaidybinį filmą, tad vampyriuko, kuris filmuose pervadytas į  Rudolfą, pasaulis jam yra tikrai neblogai pažįstamas jau gana ilgai.

Trumpai apie filmo siužetą

Į senose kapinėse stūksančias katakombas rūkų apsiaustoje Rumunijoje plati vampyrų padermė renkasi švęsti Rudolfo tryliktojo (vėl!) gimtadienio. Tačiau Rudolfas visai nenusiteikęs švęsti taip, kaip tą šventimą įsivaizduoja tėvai, ir kęsti visokių apkerpėjusių šimtamečių tetulyčių bei dėdulių pasveikinimus – verčiau tėvams nežinant su vyresniu broliu Gregoriu nulėkti kur nors arčiau mirtingųjų. Vis tik jaunųjų vampyrų avantiūra baigiasi ne visai sėkmingai ir jiems tenka skubiai grįžti namo. Tačiau apylinkėse tuo metu kaip tik sukinėjasi nuožmus vampyrų ir kitokių antgamtinių būtybių medžiotojas su savo pagalbininku. Beveik visai Rudolfo šeimai pavyksta pasprukti, tačiau Gregoris ir dar visas tuntas vampyrų patenka į medžiotojo spąstus. Rudolfo šeima patraukia Juodojo miško, esančio Vokietijoje, link. Bet nuožmusis medžiotojas lipa jiems ant kulnų ir Rudolfas, bėgdamas ne tik nuo persekiotojo, bet ir nuo tuoj brėkštančios saulės, užuovėją randą senoje pilyje. Tik iš kur Rudolfui žinoti, kad pilis paversta į viešbutį… Tačiau kaip tik čia jis susitinka panašaus amžiaus (na, to, kuriam Rudolfas pasmerktas visam gyvenimui) amerikietį Tonį. Nors iš pradžių Rudolfas nelinkęs pasitikėti mirtinguoju – nes juk ne kas kitas, kaip jo veislė neduoda amžinosios ramybės Rudolfui ir jo giminiečiams. Tačiau ilgainiui Tonis sugeba įrodyti Rudolfui, jog yra vertas pasitikėjimo – kita vertus, Rudolfas nelabai turi iš ko rinktis. Taip prasideda neįtikėtina mirtingo berniuko ir vampyriuko draugystė.

Tolerancijos pamokos

Iš esmės „Mažasis vampyras“ yra dar vienas animacinis filmas, suvyniotas į „kapinių estetiką“ – na žinote, tokią, kuri labai patinka ir kuri itin dažnai pasitaiko amerikiečio Timo Burtono filmuose. Vis tik šiame filme jos nėra itin daug ir tie voratinkliais apėję įkapių nėriniai neužgožia viso ekrano. Galbūt taip yra dėl to, kad tik dalis (gal net mažesnė dalis) filmo veiksmo plėtojasi būtent toje kapinių estetikos aplinkoje  ir dar dėl to, kad ne visi personažai yra gyvi numirėliai.

Būtent personažų skirtingumas filmo autoriams tampa svarbiausiu atskaitos tašku, iš kurio vyniojasi net ne viena filmo siunčiama žinutė. Visų pirma, kaip ir galima tikėtis, pagrindinių veikėjų – Rudolfo ir Tonio – prigimtiniai skirtumai yra išnaudojami komiškumo efektui kurti. Tačiau kitas, daug svarbesnis tikslas, kuriam tai pasitarnauja – pamokyti tolerancijos ir priminti, kad draugus renkamės ne pagal išvaizdą ar kilmę. „Nei vienas nėra tobulas“, legendinę frazę iš 1959-ųjų amerikiečio Billy Wilderio romantinės komedijos atkartoja Tonio tėvai, kai supranta, su kuo turi reikalą.

Modernūs ir stereotipiniai personažai

Dėl kai kurių sprendimų šio filmo kūrėjus norisi pagirti. Pavyzdžiui, Rudolfas ir jo brolis Gregoris yra modernūs vampyrai paaugliai – avintys džinsus ir kerzus, dėvintys kniedytas odines striukes, besipuošiantys gausybe auskarų ir juodai lakuojantys nagus. Tiek Rudolfas, tiek Gregoris, kaip dauguma paauglių yra linkę maištauti, nesitaikstyti su tėvų primetama valia. Tokiu būdu jauniesiems žiūrovams parodoma, kad ir „tie kitokie“ yra tokie patys kaip mes – su tokiomis pačiomis problemomis, baimėmis ir vertybėmis.

Vis tik čia pagyros žodžiai išsenka, kadangi dauguma kitų personažų yra labai aiškios klišės arba tiesiog plokšti ir neįdomūs. Prie pirmųjų neabejotinai reikėtų priskirti vampyrų medžiotoją ir jo pagalbininką – vienas yra iki bukumo apsėstas savo manijos (ir a la blogas iš prigimties), kitas – gal ir ne toks blogas, tik kažkodėl atsisukęs į tamsiąją pusę. Gal ir ne kvailas (nes juk jo sukurtais išradimais ir naudojasi Rukeris), tačiau naivus ir nelabai savarankiškas. Kuriam nekyla klausimas – „O kodėl mes visa tai darome?“, „Kam to reikia?“, „Ar tai teisinga?“ – jam baisiau ant savo galvos užsitraukti patrono pykčio priepuolį. Kiek tokio tipo pakalikų kine jau rodyta?

Rudolfo tėvas Frederikas Sakvil-Begas vėlgi yra pakankamai stereotipinis. Konservatyvus, nelankstus ir kiek kvailokai užsispyręs (neva vyresnės kartos, kuri nesupranta paaugliškų norų ir poreikių, atstovas).

Visi kiti personažai – netgi ir pagrindiniai Rudolfas ir Tonis – nėra labai įdomūs ar kažkuo smarkiai išsiskiriantys. Dauguma jų nėra pertekliniai ir kiekvienas randa savo vietą istorijoje, tačiau dėl jų gausos vis tik plėtojimui laiko nebelieka. Pavyzdžiui, Gregoris iš istorijos dingsta gal kiek per anksti.

Siužeto spragos ir … kur aš tai mačiau

Bežiūrint šį filmą tikrai ne kartą kils klausimas: „Tai palauk, jei šitaip… Tai kodėl jie tada daro taip?“ – ir tokių momentų bus ne vienas ir ne du.

Kita problema – filmo tempas. Žinoma, animaciniams filmams (ypač tokiems, kurie pretenduoja atkartoti amerikietiškųjų manierą) greitas tempas ir įvykių kaita yra lyg ir privaloma, tačiau…. „Mažasis vampyras“ iš karto prasideda įvykių sūkuriu – kol žiūrovai dar dorai nėra net spėję susipažinti nei su pačia istorija, nei jos personažais, vaizdų ir įvykių mozaika ekrane keičiasi kosminiu greičiu. Tačiau taip ir nesužinom, dėl ko Rukeris su Meniu persekioja vampyrus – tiesiog šiaip, nes nekenčia jų kraugeriškos giminės? Nes taip žmonės elgėsi per šimtmečius?

Jau minėta kapinių stilistika nori nenori primins amerikiečių filmą „Monstrų viešbutis“ (angl. „Hotel Transylvania“, 2012 m.) ir vampyriukės draugystę su mirtinguoju bei užsispyrėlišką tėvelio Drakulos norą tokią draugystę uždrausti. O kur dar vėlgi ne kartą naudota skirtingumo ir adaptacijos su tomis skirtybėmis korta – nors filmo kūrėjai tai panaudoja pakankamai išmintingai ir tą galima prisikirti prie šio filmo privalumų, vis tik tai nėra nei kažkas nauja, nei neregėta.

Techniniai dalykai

Šis bendras keturių Europos šalių (Olandijos, Vokietijos, Danijos ir Didžiosios Britanijos) kūrinys savo stilistika atkartoja amerikietiškus animacinius filmus. Iš esmės animacijos lygis yra pakankamai aukštas – skiriamas dėmesys ne tik personažams, bet ir aplinkai, detalėms, kraštovaizdžiui. Dėl tokios ar kitokios personažų išvaizdos galima būtų tuščiai ginčytis – čia jau skonio reikalas. Tiesa, vis tik pasitaiko, kad kai kurie iš jų atrodo šiek tiek per daug kampuoti.

Pagirtinas kameros darbas – pradedant puikiomis tarsi iš paukščio (ar, jei tiksliau – vampyro) skrydžio atsiveriančiomis panoramomis. Tačiau kamera mobiliai seka paskui levituojančius vampyrus, puikiai perteikia skrydžio ir aukščio skirtumų pojūčius.

Garso takeliui panaudota instrumentinė muzika prisitaiko prie ekrane rodomų vaizdų ir sustiprina atitinkamą nuotaiką. Kadangi kaip jau minėta, filmas nuo pat pradžių pradeda vystytis itin greitai, atitinkamai ir muzika dažniausiai yra intensyvi.

Dėl garso montažo kai kuriose vietose galima prikibti – pilies – viešbučio savininkus vokiečius įgarsinę aktoriai kartais ne itin aiškiai artikuliuoja (kalbu apie originalų įgarsinimą). Dėl balsų parinkimo personažams didesnių priekaištų nėra. Galbūt tik verta paminėti įdomią detalę – vampyrų medžiotoją ir Rudolfo mamą atitinkamai įgarsinę Jimas Carteris ir Alice Krige šiuos personažus įkūnijo 2000 m. vaidybiniame filme.

Reziumė

„Mažasis vampyras“ – gražus pasakojimas apie draugystę ir toleranciją. Jaunesniesiems žiūrovams tai gali pasitarnauti kaip puiki edukacinė medžiaga šia tema, kadangi pagrindinė filmo mintis ir siunčiamas moralas išsivynioja pamažu. Vis tik filme daugiau trūkumų nei privalumų – jo personažai yra arba stereotipizuotos karikatūros, arba prėski ir neįsimenantys, kažkaip stebuklingai neįsmunkantys į visas tas logines ir siužeto spragas. Ir nors filmas susižiūri lengvai ir neįkyriai, jame nėra nieko tokio, ko nebūtumėt matę anksčiau. Tad jei norite nušauti du zuikius – jaunuosius žiūrovus supažindinti su vampyrų pasauliu ir priedo gauti pamokančią istoriją apie tai, kad kitoniškumas draugystei nėra kliūtis, neliksite nusivylę, tačiau jei nepažiūrėsite šio filmo, taipogi nesijausite praradę kažką tokio, ko iki šiol dar neteko išvysti.

6.7
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
5.0
Režisūra
5.0
Kinematografija
8.0
Garso takelis
7.0
Techninė pusė
8.0
Aktoriai
7.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles