Recenzija

Matilda

Matilda

Matilda
N-13Drama, Biografinis, Istorinis

Metai:
2017 m.

Trukmė:
115 min.

Šalis:
Rusija

Režisierius:

Aleksey Uchitel

Vaidina:

Michalina OlszanskaLars EidingerLuise WolframDanila KozlovskySergey Garmash

Platintojas:
Acme Film

6.6

Recenzijos autorius:
5.8
Redakcijos vertinimas:
5.5
Lankytojų vertinimas:
8.5

Recenzijos autorius:

Vilmantas Venckūnas

Paskelbta:

2017 10 30

Daugiau apie filmą: iMDBKinopoisk

Rusiškas filmas sukėlęs pasipiktinimą visuomenės ir politikų tarpe. Išgirdus tokius žodžius apie kurį nors mūsų didžiosios kaimynės kino produktą, iškart imi galvoti apie galimai propagandinį turinį, kuris įplieskė diskusiją tarp Lietuvos žiūrovų, nuomonės formuotojų ar autoritetų bei Seimo narių. Tačiau, šiek tiek ironiška, bet režisieriaus Aleksejaus Učitelio naujausia istorinė drama „Matilda“ (rus. „Матильда“) tikriausiai nesusilauks jokio didesnio atgarsio mūsų šalyje. Juosta, pasakojanti apie paskutinio Rusijos caro Nikolajaus II ir balerinos Matildos Kšesinskajos romaną, sukėlė skandalą savo šalyje. Pasipiktinusių rusų kalbos ir veiksmai, kurių jie ėmėsi, jog sustabdytų šio filmo rodymą, tampa įdomesni nei pats filmas.

Trumpai apie siužetą

XIX a. pabaiga. Rusijos imperija. Sosto įpėdinis Nikolajus Aleksandrovičius (akt. Larsas Eidingeris) įsimyli Imperatoriškojo teatro baleriną Matildą Kšesinskają (akt. Michalina Olszańska). Jaunuolių meilei trukdo ne tik rūmų intrigos ar didelis Matildos gerbėjų būrys. Nikolajui jau yra pažadėta kita nuotaka – kunigaikštytė iš Vokietijos Aliks (akt. Luise Wolfram).

Instrukcija

Nagrinėdami „Matildą“ pasitelkime metaforas. Įsivaizduokite didelį valgomąjį, kuriame pilna žmonių, didelis šurmulys, visi kalba vienas per kitą. Tai bus visos išorinės diskusijos ir nesutarimai, kurie užvirė dėl šio filmo (jei šie dalykai jūsų nedomina ir norite paskaityti tik pačią filmo analizę, pereikite prie antros dalies). Tuomet įsivaizduokite prabangų indą padėta ant stalo. Tai bus visas filmo meninis apipavidalinimas: dekoracijos, drabužiai, muzika. O tame inde pamatykite patiektą pagrindinį vakaro patiekalą (koks jis bus mūsų sukurtoje metaforoje, palieku jūsų fantazijai). Tai bus visas juostos turinys ir aktoriniai pasirodymai. Pasiruošę? Pradėkime vakarienę!

Pirma dalis: valgomasis

Pirmiausiai pakalbėkime apie visą ta šurmulį, kurį sukėlė ši istorinė juosta. Jeigu per istorijos pamokas miegojote ar dažnai pasimetate tarp karalių ir imperatorių vardų, tai priminsime, jog Nikolajus II yra paskutinis Rusijos caras, kurį 1918 metais su visa šeima sušaudė bolševikai. 1981 metais jie buvo kanonizuoti ir paskelbti šventaisiais rusų ortodoksų bažnyčios, veikiančios Niujorke. 2000 metais tą patį padarė ir Rusijoje jau galinti laisvai veikti stačiatikių bažnyčia.

Bažnyčia Rusijoje yra milžinišką įtaką turinti organizacija, kuri ne tik yra neginčijamas moralinis autoritetas didelei daliai tos šalies piliečių, bet ir politinius procesus veikiantis mechanizmas. Tad bet koks ketinimas kėsintis į bažnyčios autoritetą sulaukia atsako. Kaip pavyzdį galima prisiminti punk-roko grupės „Pussy Riot“ surengtą pasirodymą cerkvėje.

Bažnyčios nemalonę filmas „Matilda“ ir visa jo kūrybinė grupė užsitraukė dėl galimai amoralaus Nikolajaus II vaizdavimo. Rusų šventasis rodomas erotinėse scenose, demonstruojamas jo aistringas romanas su balerina Matilda.

Toks šios istorinės asmenybės atvaizdavimas sukėlė pasipiktinimo bangą tarp Rusijos šventikų, politikų, tikinčiųjų. Tačiau įdomiausia tai, kad tas pasipiktinimas nesibaigė tik kalbomis, pasmerkimais ar prašymais nerodyti filmo. Rusijoje tai virto konkrečiais veiksmais, kas daro šį atvejį ypatingu.

Politikų bandymų uždrausti filmą įkvėpti radikalai įkūrė stačiatikių organizaciją „Krikščionių valstybė – Šventoji Rusija“. Baisiausia, jog šio judėjimo aktyvistai neapsiribojo tik grasinimais. Jie perėjo prie konkrečių darbų. Vasario mėnesį organizacija išplatino tūkstančius laiškų, kuriuose teigiama, jog kino teatrai, kurie rodys „Matildą“ bus padegti. Rusijos valdžia į šiuos laiškus nesureagavo. Rugpjūčio mėnesį organizacijos aktyvistai bandė nesėkmingai padegti juostos režisieriaus Aleksejaus Učitelio studiją, tačiau žalos nepadaryta. Rugsėjo pradžioje buvo padegti du automobiliai, stovėję prie A. Učitelio teisininko kontoros. Prie jų paliktas raštelis: „Dek už Matildą“. Taip pat buvo suimtas vyras, įvažiavęs ir suniokojęs kino teatro įėjimą.

Dėl šių išpuolių filmo premjera Maskvoje buvo nukelta, o organizacijos lyderis su trimis bendrininkais buvo suimti ir bus laikomi nelaisvėje iki lapkričio pabaigos.

Iš vienos pusės, mes matome visiškai bauginančią situaciją, kuomet menas įaudrina radikalias jėgas ir dėl to gali nukentėti ne tik materialus turtas, tačiau ir žmonių sveikata ar net gyvybės. Taip pat tai parodo kokia stipri yra religijos įtaka šiandieninėje Rusijoje. Mąstymo kryptį rodo ne tik valdžios aparatas, bet ir bažnyčia. Šiek tiek ironiška šioje situacijoje, jog šalies institucijoms nerimą kelia ne opozicijos šalininkų sukurtas filmas ar darbas, rodantis šių dienų gyvenimo Rusijoje problematiką, o menininis filmas, kuris niekaip nėra nukreiptas nei į Kremliaus režimą, nei į jų sukurtą didžiosios Rusijos mitą.

Vis tik, tai gali būti ir ypatingai gudri reklaminė kampanija. Filmas kainavo krūvas pinigų, tad galbūt kūrėjai nusprendė sutraukti milžinišką dėmesį tokiomis priemonėmis. Tikrai nenoriu sumenkinti galimo pavojaus, kuris gresia su „Matilda“ susijusiems žmonėms. Tačiau toje šalyje informacija, faktų pateikimu ar teisybe yra labai lengvai manipuliuojama, tad norom nenorom tokios mintys kyla.

Antra dalis: indas

Nuo politikos ir visų išorinių procesų pereikime prie meninio juostos apipavidalinimo. Reklaminiuose tekstuose apie „Matildą“ yra trimituojama apie įspūdingas dekoracijas, jų kiekį ir ne ką mažiau įspūdingas sumas, išleistas atkurti XIX a. atmosferą Rusijos imperijoje. Tokiais patosiškais ditirambais nesišvaistysime, tačiau tenka pripažinti, jog filmo atmosfera kelia susižavėjimą. Istorinėse ir kostiuminėse dramose vienas svarbiausių uždavinių yra kuo tiksliau pademonstruoti to laikmečio aplinka ir dvasią. „Matildos“ kūrėjai šioje vietoje tikrai nesuklupo. Įspūdingi rūmų interjerai ir puikiai atkurti to laikmečio rūbai leidžia iš arti pažvelgti į aukštuomenės gyvenimą Rusijoje.

Atmosferinį grožį puikiai atskleidžia ir neblogas kameros darbas, už kurį atsakingas ne pirmą kartą su režisieriumi A. Učiteliu bendradarbiaujantis operatorius Jurijus Klimenko. Priekaištų nusipelnė filmo montažas, kuris retkarčiais tikrai buvo padrikas ir nenuoseklus, tačiau iš dalies tai veikė panašiais epitetais apibūdinamas siužetas, apie kurį dar pakalbėsime.

Tikslingai pasitelkiamos ir muzikinės kompozicijos, kurios alsuoja XIX amžiumi. Kažko originalaus ar priverčiančio aiktelėti mes neišgirstame. Kūrėjai nusprendė žengti tradiciniu keliu ir garso takeliui pasitelkė ne modernias tų laikų muzikos interpretacijas, o originalius kūrinius. Dėl to didelės kritikos kompozitoriui Marco Beltramiui tikrai negalima žerti.

Visas meninis ir stilistinis „Matildos“ apipavidalinimas kelia žavesį ir nenusileidžia kitoms savo kolegoms iš kostiuminių dramų kategorijos. Filmas atkartoja to laikmečio didingą atmosferą ir puošnią Rusijos aukštuomenės aplinką. Tad galima konstatuoti, jog indas, į kurį įdėtas filmo turinys, yra tikrai dailus ir traukiantis akį. Tačiau kaip su pačiu turiniu?

Trečia dalis: pagrindinis patiekalas

Pagrindinis patiekalas, deja, pasirodo yra prėskas ir niekuo neišsiskiriantis. „Matilda“ yra eilinė melodrama, tačiau istorijos kokybė filmas nusileidžia net ganėtinai banalioms meilės istorijoms. Aistringi romanai, intrigos, meilės trikampiai ir keturkampiai yra pavaizduojami ganėtinai paviršutiniškai. Liūdna, jog filmo atmosfera ir istorija yra taip toli viena nuo kitos kokybės skalėje.

Pagrindinė juostos varomoji jėga yra meilės istorija. Tačiau ji sukuriama ganėtinai dirbtinai ir skubotai. Neskiriama pakankamai laiko išvystyti svarbiausią filmo istorijos komponentą. Peršasi išvada, jog kai kurios scenos, kurios turėtų būti esminės istorijos pradžiai buvo ištrintos filmo montažo ir redagavimo fazėje. Būtent keletas štrichų pradžioje visą siužetą būtų pavertę daug nuoseklesniu ir logiškesniu. Reikalai nelabai pasitaiso ir vėliau. Istorija teka tuo pačiu keliu, kuriuo tekėjo jau ne viena melodrama. Tad nustebinti žiūrovą kūrėjai nelabai turi kuo.

Didelę svarbą „Matildoje“ galėjo turėti ir vidinė Nikolajaus drama. Jaunuolis nėra pasirengęs tapti milžiniškos imperijos valdovu, jo viduje kovoja skirtingos jėgos, atstovaujančios pareigą šaliai bei meilę Matildai. Tačiau ir ši, atrodytų viena esminių istorijos detalių, yra tik užkabinama ir toliau nelabai nagrinėjama. Kaip pavyzdį, kaip reikėtų nagrinėti tokioje situacijoje atsidūrusią asmenybę, galima paimti 2010 metų dramą „Karaliaus kalba“ (angl. „The King‘s Speech“). Joje nagrinėjamas ir apčiuopiamas tokioje situacijoje atsidūrusio žmogaus dramatizmas ir problematika. „Matildoje“ to nėra, dėl to pagrindinis veikėjas Nikolajus tampa ne besikankinančiu ar dramatišku herojumi, o neapsisprendusiu plevėsa. Panašus likimas ištinka ir kitą esminę veikėją Matildą. Plika akimi matomos filmo kūrėjų pastangos paversti ją femme fatale. Tačiau paviršutiniškas personažų nagrinėjimas Matildą paverčia tik stereotipine veikėja ar net tokio tipažo herojų parodija.

Paviršutiniškas nagrinėjimas ir skubėjimas tik imituoja dramatizmą ar šios istorijos tragiškumą. Kūrėjai nelabai investuoja į bandymą išplėtoti esminius siužeto komponentus, tad ir žiūrovui sunku investuoti savo jausmus filme vykstantiems procesams.

Savaime suprantama, jog prastai sukurptoje istorijoje aktoriams sunku atskleisti visą savo potencialą. Pagrindinius vaidmenis atlikę vokietis Larsas Edingeris ir lenkų aktorė Michalina Olszańska tikrai nesužibėjo. L. Edingeriui galbūt sutrukdė juostos scenaristų nesugebėjimas atskleisti viso jo veikėjo potencialo, tačiau aktorius taip pat nepersistengė, dėl to matome ganėtinai silpną pasirodymą. M. Olszańskos atveju matome ganėtinai teatrališką vaidybą, kuri tikroviškumo istorijai taip pat neprideda.

Kiek geresnį aktorinį meistriškumą pademonstruoja lietuvė Ingeborga Dapkūnaitė, vokietė Luise Wolfram ar rusų aktoriai Sergejus Garmašas bei Vitalijus Kiščenko. Nors jie kalnų nenuvertė, tačiau jų vaidyboje jautėsi pastangos ar žiupsnelis charizma. Vis tik, net ir šie nedideli šviesuliai paskendo viso filmo paviršutiniškumo liūne.

… ir pabaigai

„Matilda“ yra ganėtinai nuobodi melodrama, atmestinai negrinėjanti intriguojančią meilės ir vidinės kovos istoriją. Nors filmo menininis apipavidalinimas ir puikiai atkurta XIX a. Rusijos imperijos atmosfera žavi, tačiau entuziazmą numuša banaliai papasakotas siužetas.

5.8Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
3
Režisūra:
4
Kinematografija:
8
Garso takelis:
7
Techninė pusė*:
9
Aktoriai:
4
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D

Komentarai (1)
  1. Buvau kine

    Išmok vertinti objektyviai rašo:

    2017 11 21 - 15:12


    Scenarijus 2, režisūra 6, kinematografija 8, garso takelis 6, techninė pusė 8, aktoriai 6.