Recenzija

Matau tik tave

All I See Is You

Matau tik tave
N-16Drama

Metai:
2017 m.

Trukmė:
110 min.

Šalis:
Jav, Tailandas

Režisierius:

Marc Forster

Vaidina:

Blake LivelyJason ClarkeAhna O’ReillyMiquel FernándezYvonne Strahovski

Platintojas:
Acme Film

7.1

Recenzijos autorius:
5.8
Redakcijos vertinimas:
5.5
Lankytojų vertinimas:
10

Recenzijos autorius:

Vilmantas Venckūnas

Paskelbta:

2017 11 15

Vokietijoje gimęs režisierius Marcas Fosteris nėra kino kūrėjas, kuris apsiriboja tik vienu žanru. Didžiąją savo karjeros dalį jis praleido kurdamas stiprias ir emocionalias dramas (tokias kaip „Monstrų puota“ (angl. „ Monster‘s Ball) ar „Niekados šalies beieškant“ (angl. „Finding Neverland“) kurios jam pelnė kritikų ir žiūrovų meilę, prestižinių apdovanojimų nominacijas. Vėliau šis režisierius dirbo su veiksmu ir įtampa perpildytais projektais, tokiais kaip Džeimso Bondo serijos filmu „Paguodos kvantas“ (angl. „Quantum of Solace“) ar zombių apokalipsę pranašaujančia juosta su Bradu Pittu „Pasaulinis karas Z“ (angl. „World War Z“). Šiomis dienomis kino teatruose galima pamatyti naujausią M. Fosterio darbą „Aš matau tik tave“ (angl. „All I See is You“). Filmo užmojis buvo ambicingas, bet ar kūrinys pateisino lūkesčius?

Trumpai apie siužetą

Džina (akt. Blake Lively) dar vaikystėje prarado regėjimą, tačiau tai jai nesutrukdė gyventi pilnavertį gyvenimą. Kartu su vyru Džeimsu (akt. Jasonas Clarke‘as) ji įsikūrė Tailande ir džiaugėsi jaunos šeimos idile. Vieną dieną moteriai atsirado proga vėl praregėti. Atgavusi matymą, Džina išvys ne tik pasaulį ir jį supančias spalvas, bet ir problemas, kurios lydi jos ir jos vyro gyvenimą.

Dideli norai ir prarajos

Bene pagrindinė šios juostos problema yra ta, kad kūrėjai norėjo padaryti tiek daug, o turėjo tiek mažai laiko. Pirmiausia, mes matome supažindinimą su aklos moters kasdienybę. Tai buvo viena įdomesnių filmo dalių, nes Džinos pojūčių pasaulis buvo perteikiamas ne tiesiogiai, o per vizualias menines priemones. Kūrėjai metaforomis ir simboliais norėjo perteikti tą, ką matančiam žmogui sunku yra suvokti. Tačiau ir šioje vietoje kartais buvo juntamas pasimetimas kaip tai reikėtų padaryti. Po noru veikėjos pojūčius perteikti simboliais galima buvo pasigesti tų simbolių išpildymo taip, kad jie turėtų prasmę, o ne tik būtų migloti ar neaiškūs. Noras padaryti filmą gilesnį ir labiau filosofišką neturėtų apsiriboti beprasmių metaforų primėtimų. Norint būti giliu, tame gylyje turi kažas slypėti.

Vėliau filmo nuotaika ir spalvos ryškėja, įvairialypį pasaulį mes pamatome ir atrandame kartu su jį išvydusia Džina. Tačiau ši dalis buvo tik trumpa jungtis tarp simbolistinės įžangos ir pagrindinio filmo siužeto. Kūrėjai imasi nagrinėti Džinos ir Džeimso santykius, kurie ima kisti po moters regėjimo atgavimo. Vis tik, tų santykių kitimo ir pačių veikėjų elgsenos ir būdo pasikeitimai atrodė per mažai motyvuoti arba išdygstantys lygioje vietoje. Jeigu pagrindinio veikėjo elgsenos motyvai ir pakitimas atrodė nuoseklesnis ir pamatuotas, tai Džinos psichologinis paveikslas ir požiūris į viską labai greitai persimainė. Tokią greitą veikėjos transformaciją galima paaiškinti ribota juostos trukme. Kūrėjams reikėjo peršokti į trečiąją, labiausiai įtemptą dalį. O tam, kad liktų laiko intriguojančiai atomazgai, didelių analizių viduryje neprireikė.

Tačiau tam tikrai buvo sąlygos, nes pats siužetas tekėjo ganėtinai ramiai ir kažkokių ispūdingų momentų jame nebuvo. Paprastai kalbant, filmo vidurį galima ganėtinai lengvai iškarpyti tam, kad būtų įdėtos veikėjų analizei ir jų santykių pasikeitimui reikalingos scenos. Taip ši drama būtų palypėjusi keletą laiptelių auksčiau kokybės atžvilgiu. Klausimas, ar to norėjo M. Fosteris su komanda. Juk daug geriau rodyti kaip veikėjai plaukioja baidarėmis, ar ne?

Trečioji filmo dalis turėjo jau psichologinio trilerio užuomazgų. Intrigos, nepasitikėjimas, paslaptys. Tokiai įtemptai atomazgai pagrindas turėjo būti padėtas šiek tiek anksčiau. Sutuoktinių užmojai buvo per daug grandioziniai bei fatališki, tačiau nelabai atliepiantys prieš tai matytus jų veiksmus ar kylančią įtampą. Tad ir čia žiojėjo praraja tarp antrosios ir trečiosios filmo dalies. Finale esantys netikėtumai didelės nuostabos nesukėlė. Ir nežinia kas dėl to kaltas. Galbūt ganėtinai migdantis filmo tempas, dėl kurio net esminiai įvykiai pabaigoje nelabai sugeba pažadinti. O gal kaltas nuolatinis kūrėjų vertimas šokinėti per jų sukurtas siužeto prarajas. Tai ganėtinai aktyvus sportas, kuris be galo vargina žiūrovą, tad nereiktų stebėtis, jog jam paskutinė įveikta kliūtis jau nelabai ir terūpi. Pabaigoje dar huvo bandoma parodyti tęstinumą, vėl grąžinant vaizdinius simbolius, kurie su kiekvienu parodymu tik prastėjo, kalbant apie jų prasmingumą. Tačiau tas atsigręžimas neatrodė tikslingas ir tik dar labiau atitolino nuo aiktelėti turėjusio priversti finalo.

Filmo kūrėjai bandė į beveik dvi valandas sukišti vizualinį simbolių pasakojimą, santykių dramą ir psichologinį trilerį. Iki galo jiems nė vieno komponento atskleisti nepavyko, tad galutinis paveiklas gavosi nykokas. Nors visas filmas tęstinumu ar nuoseklumu pasižymėti nesugebėjimo, ramus, o dažnai būtent nykus filmo tempas kūrinį lydėjo per visą jo trukmę. Filmo reklaminis aprašymas jau sufleruoja apie bent keletą esminių siužetinių lūžių. Tačiau pačioje juostoje kertinės vietos, pasakojimo prasme, niekuo neišsiskiria iš kitų, tad visa „Matau tik tave“ istorija ramiai plaukia ir nuplaukia…

Tačiau ar filmas yra jau visiškai tuščiaviduris, kaip koks išgertas butelys. Atsakymas gali būti dvejopas. Viena vertus, „Aš matau tave“ pameta keletą idėjų pamąstymui. Ar rūpinimasis yra tolygus meilei? Taip pat galima įskaityti svarstymus apie tai, kiek santuokoje svarbi pagalba vienas kitam, vienas kito supratimas. Aklumą kūrėjai bandė panaudoti kaip temą, kalbėdami apie emocinį žmonių aklumą, dvasinę izoliaciją, egocentriškumą ir empatijos trūkumą. Tačiau šias idėjas ir klausimus, kuriuos bandė kelti filmo konstruotojai yra sunku įskaityti. Ypač tada, kai labai pavargsti šokinėdamas per jų paliktas siužetines prarajas.

Reklaminiai klipai ir kitos bėdos

Kokybiška, nors ir netobula, yra filmo techninė pusė. Pirmiausia, aptarkime kinematografiją. Operatorius Matthiasas Koenigswieseris tvarkingai atliko savo darbą, tačiau kai kurie kadrai atrodė tikrai pertekliniai. Čia turiu omenyje Bankoko ar Ispanijos kalnų panoramas. Scenaristai vedė veikėjus į tas vietas, tad ir jų parodymas buvo būtinas, tačiau šios scenos dažniau priminė turizmo departamentų ar kelionių agentūrų užsakytus reklaminius klipus nei meninį filmą.

„Matau tik tave“ išsiskyrė simbolinėmis, metaforiškomis scenomis, kuriose buvo bandoma perteikti ką įsivaizduoja ar jaučia regėjimo negalią turinti pagrindinė veikėja. Tačiau, kaip jau buvo minėta, kartais už visų simbolių trūko prasmės, kuri suteiktų pagrindą tuos simbolius naudoti. Taip pat šiuose vizualiniuose pateikimuose trūko vientisumo.

Vokiečių kompozitoriaus Marco Streitenfeldo sukurtas muzikinis takelis nėra ypatingai įsimenantis ar kažkuo pribloškiantis. Jis ėjo kažkur šalia vykstančio siužeto ar rodomų vaizdų, nebuvo juntamas reikalingas tarpusavio ryšys tarp šių komponentų. Vis tik, paskutinėmis scenomis skambėjusi muzika suteikė papildomų spalvų ir užaštrino finalines emocijas.

Vardai ir veidai

Visas filmas stovėjo ant dviejų aktorių, Blake Lively ir Jasono Clarke’o, vaidybos. Atsiskleisti ryškiausiomis spalvomis jiems nepavyko. Žinoma, galima besti pirštu į ne pačio aukščiausio kalibro režisūrą ar scenarijų. Galbūt jei šie komponentai būtų buvę kokybiškesni, tada būtume kalbėję ir apie geresnį aktorinį pasirodymą.

Kai ekrane pagrinde matome du žmones, norisi jausti esantį ryšį, chemiją tarp jų. Nesvarbu ar tai draugai, priešai, įsimylėjeliai ar vienas kito nekenčiantys sutuoktiniai, kažkokios kibirkštėlės turi būti juntamos. Žiūrint į pagrindinius „Matau tik tave“ aktorius, jokie jausmai nekyla. Ar jie būtų vaidinę laimingą sutuoktinių porą, ar besiriejančią, ar kažką vienas nuo kito slepiančią… Visa tai buvo prėska ir dirbtina. O kai beveik visą laiką matai ekrane žmones, kuriems nėra per daug įdomus jų darbas, kodėl turėtų būti įdomu visą tai žiūrėti?

Apie kitų aktorių darbą kalbėti praktiškai neverta, nes jų pasirodymai buvo trumpi ir per daug į atmintį neįsirėžiantys. Nebent Džinos sesers vyrą vaidinusio ispano Miquelio Fernándezo pasirodymas. Šis aktorius kartais net persitengdavo norėdamas pademonstruoti ekstravagantišką ir aistringą pietietį.

… ir pabaigai

„Matau tik tave“ yra filmas, kuris užsimojo labai daug ką padaryti ir parodyti, bet iki galo nieko kokybiškai taip ir neatliko. Kūrėjai mėtėsi tarp noro vizualiai interpretuoti aklos moters pasaulį, nagrinėti šeimos dramą ir įtraukti į paslaptingą trilerį. Nors užmojai buvo dideli, galutinis rezultatas yra ganėtinai blankus ir neįsimenantis.

5.8Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
5
Režisūra:
5
Kinematografija:
7
Garso takelis:
6
Techninė pusė*:
7
Aktoriai:
5
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D