Mantas Kvedaravičius kino pasaulyje debiutavo 2011 m. su dokumentiniu filmu „Barzakh“, apie Čečėnijoje dingstančius žmones. Juosta buvo parodyta tarptautiniuose Belgrado, Jihlavos, Liublianos, Talino ir Berlyno festivaliuose – iš kurių negrįžo tuščiomis. Debiutinis M. Kvedarvičiaus filmas neliko nepastebėtas ir Lietuvoje – į režisieriaus lentyną nutūpė Sidabrinė gervė už geriausią dokumentinį filmą. Šiemet M. Kvedaravičius pristato jau antrą savo darbą, su kuriuo jau taip pat spėjo pabuvoti tarptautiniame Berlyno bei Honkongo kino festivaliuose. Filmas taip pat rodytas tarptautiniame Vilniaus kino festivalyje „Kino pavasaris“, kurio konkursinės programos „Baltijos žvilgsnis“ žiuri pripažino M. Kvedaravičių geriausiu režisieriumi.
Mariupolis – tai industrinis uostas Ukrainoje, Donecsko srityje. Kadaise tai buvo graikų miestas, dabar virš jo lyg Damoklo kardas kybo realaus karo grėsmė. Didžiojo kaimyno kėpavimas tvyro nelyg rūkas virš Azovo jūros, kurios pakrantėje ir stūkso Mariupolis, persismelkia į kasdienybę, į mažus ir didelius šio miesto gyventojų darbus.
Miestelėnai, kurių Mariupolyje priskaičiuojama pusė milijono, daugiausiai dirba metalo pramonės įmonėse, taip pat dažnas plaukia žvejoti. Kamera fiksuoja Mariupolio gyventojų rutiną – objektyvas nukreipiamas į televizijos reportažus rengiančią žurnalistę, teatro aktorių, batsiuvį, žvejį, smuikininkę, tramvajų vairuotojas… Mariupolis, kurio veikiančioje traukinių stotyje jau gerus penketą metų nestoja nei vienas traukinys, o gatvėse pilna tuščių, apleistų pastatų, galėtų būti tiesiog eilinis, nuo sovietmečio net ir per ketvirtį amžiaus nelabai sugebėjęs išsivaduoti dievo pamirštas miestas, kur laikas, atrodo, truputį sustojęs, jei ne priemiesčius drebinantys nauji sprogimai ir apšaudymai. Mariupolis – tai miestas, atsidūręs sąlyginės taikos zonoje. Taikos, kuri su kiekviena diena vis labiau panašėja į karą.
Panašu, kad antropologiją studijavusiam M. Kvedaravičiui dokumentika yra būtent ta kino kalba, kuria jis nori ir gali kalbėti. „Mariupolio“ vaizdų nelydi joks užkadrinis komentaras – tie vaizdai kalba patys už save. Tokiu būdu režisierius išvengia nereikalingo politikavimo ir išlieka tiek objektyvus, kiek tik galima išlikti tokiame kontekste. Tačiau kuklia ir taupia kino kalba „Mariupolis“ pasako išties nemažai. Tiesa, filmuoti šiame mieste M. Kvedaravičius pradėjo dar tada, kai apie galimas grėsmes ir tolesnius Ukrainos įvykius niekas nė neįtarė – režisierių domino šiame mieste gyvenančių graikų bendruomenė. Gal todėl, kad pradinė intencija buvo visai kitokia, M. Kedavravičiui ir pavyko išlaikyti aukso vidurį.
Filmas neturi siužetinės linijos, nors ir susitelkiama ties kelių miesto gyventojų kasdieninėmis rutinomis. Tačiau tos individualios istorijos yra labai fragmentiškos, išskaidytos – ir, tuo pačiu, ištirpstančios bendrame miesto gyvenimo kontekste. Būtent tai, ko gero, ir yra šio filmo esmė – miestas, atskleidžiamas per savo gyventojus, kurių paskiri trapūs žmogiški gyvenimai savo ruožtu susilieja į vieną bendrą nenutrūkstantį miesto gyvenimą. Tačiau visa tai tampa aišku daugiau mažiau filmo pradžioje, o dėl juostos fragmentiškumo ir siužeto nebuvimo stebėti savitikslius, nors ir bendrą juostos visumą formuojančius epizodus, gana greitai pabosta.
Kameros darbas šiame filme palieka dviprasmišką įspūdį. Kai kurie kadrai, kaip antai, filmo plakatui panaudotas vandenį skrodžiantis laivelis, ar lengvai hipnotizuojantis merginų šokis, yra išties poetiški ir verti netgi ne plakato, o atviruko. Tačiau kartais ištisi epizodai nufilmuoti iš taip arti, kad po kadrą juda begalviai žmonės arba tų, kurių pokalbis girdimas kadre iš viso nėra. Toks artumas ir betarpiškumas greičiausiai buvo sąmoningas filmo kūrėjų sprendimas, kadangi atrodo, kad operatoriai tiesiog patys yra tarsi ištirpę rodomoje aplinkoje, tačiau galutinis to rezultatas, matomas ekrane, vis tik abejotinas.
„Mariupolis“, pristatomas kaip filmas – esė, taupiomis priemonėmis tuo pačiu metu ir subtiliai, ir drąsiai kalba apie tai, ką, kai kas galbūt labiau būtų linkęs iš viso nutylėti. Režisieriui pavyksta išlaikyti balansą tarp poetikos ir kasdienybės, politikos ir objektyvaus stebėtojo su kamera pozicijos bei per miesto gyventojus atskleisti patį miestą. Vis tik dėl fragmentiškumo, šokinėjimo nuo vieno prie kito rodomo Mariupolio gyventojo, siužeto nebuvo filmas ilgainiui ima atrodyti truputį nuobodokai. Tačiau Čilės rašytojo Roberto Bolaño eilėraščiu „Godzila Meksike“ vainikuojama juosta turi potencialo tapti gražia dedikacija Mariupolio batsiuviams ir poetams, kurie, anot M. Kvedravičiaus yra svarbiausi žmonės mieste.
