Recenzija

Manhatanas

Manhattan

Manhatanas
N-13Drama, Komedija, Romantinis

Metai:
1979 m.

Trukmė:
96 min.

Šalis:
JAV

Režisierius:

Woody Allen

Vaidina:

Woody AllenDiane KeatonMichael MurphyMariel HemingwayMeryl Streep

9.1

Recenzijos autorius:
8.8
Redakcijos vertinimas:
8.4
Lankytojų vertinimas:
10

Recenzijos autorius:

Vilmantas Venckūnas

Paskelbta:

2017 12 07

Filmo laimėjimai Oskarai: 0 / Auksiniai gaubliai: 0 / Bafta: 2

BAFTA (Britų kino ir televizijos meno akademijos apdovanojimai)

Geriausias filmas

Geriausias scenarijus

Pasigirsta George‘o Gershwino kompozicija „Rhapsody in Blue“. Pasirodo vaizdai, atveriantys Manhatano ir kitų Niujorko vietų panoramas ir grožį. „Pirmasis skyrius“… Prabyla istorijos pasakotojas ir pradeda vardinti savo jausmus miestui. Susizgrimba, jog kažkas ne taip. Iš naujo. „Pirmasis skyrius. Jis garbino Niujorką, tai jam buvo šiuolaikinės nykstančios kultūros metafora“. Per daug moralų. Pasakotojas vis pradeda iš naujo, kol pagaliau randa tinkamą pradžią: „Niujorkas buvo jo miestas ir visada toks bus“. Taip W. Allenas pakviečia mus stebėti kinematografinės padėkos jį įkvėpusiam miestui.

Trumpai apie siužetą

Aizekas Deivisas (akt. Woody‘is Allenas) yra Niujorke gyvenantis televizijos komedijų scenaristas. Jis nėra patenkintas savo darbu, jis nežino, ar teisingai elgiasi draugaudamas su dar mokykloje besimokančia Treise (akt. Mariel Hemingway). Dar daugiau sumaišties į jo gyvenimą įneša susižavėjimas neurotiška intelektuale Meri (akt. Diane Keaton), kuri yra jo draugo (akt. Michaelas Murphy‘is) meilužė, ir žinia, jog buvusi žmona (akt. Meryl Streep) rašo romaną apie jų santuoką.

Meilė ir mirtis Manhatane

Žvelgti į „Manhataną“ (angl. „Manhattan) tik kaip į režisieriaus laišką savo numylėtam miestui būtų per daug neapdairu ir netgi tiesmukiška.

Šiame savo darbe W. Allenas yra kaip niekada kritiškas. Jis analizuoja ne tik aplink esančius procesus ir žmones, bet ir savo alter ego, įsikūnijusį į Aizeko personažą, veikėją, kuris mažai pakitęs keliauja per daugelį režisieriaus kūrinių.

Kritikos strėlių gauna visuomenė, kuri W. Alleno lūpomis yra peikiama dėl savo kultūrinio nykimo ir vienodėjimo. Skubėjimas ir vartojimas išsunkia savitą intelektualinę dvasią iš žmonių. Visuomenės dekadanso veikiamas ir miestas, kuris tapo simboliu, kuris savyje slėpė tiek daug gylio, tačiau kartu su savo gyventojais, artėja prie moralinės bedugnės.

Tačiau kritikos strėlės filme nėra leidžiamos į kažkokią neaiškią tuštumą. Šie kartūs žodžiai, ištariami personažų, o pirmiausia Aizeko lūpomis, sminga į pačius juostos veikėjus. Dauguma jų ieško laimės ir nori išbristi iš krizės.

Ryškiausias pasimetėlis kūrinyje, žinoma, yra paties W. Alleno įkūnijamas Aizekas. Šis veikėjas nepatenkintas savo darbu, nežino, ar iki galo patenkintas savo santykiais su septyniolikmete mergina, nežino, ar išvis yra savimi patenkintas. Nors dažnai jis kalba W. Alleno veikėjams būdingu sąmoju, Aizekas viso filmo metu bando atrasti save. Jis blaškosi ir asmeniniame, ir profesiniame gyvenime.

Miestas yra jo įkvėpimo šaltinis, tačiau nebėra tokia emocinė ir moralinė atrama, kokia kažkada buvo. Jo taip mylimas Niujorkas tapo dviprasmišku paminklu Aizekui – tai ir visko, ką jis myli, simbolis, tačiau tai ir vieta, kuri įkūnija viską, kuo jis bjaurisi savo paties asmenyje ir visuomenėje. Tai tarsi kalėjimas, kurį jis myli, tačiau giliai širdyje ir nekenčia. Kad Aizekas to iki galo nesupranta, puikiai iliustruoja epizodas, kai Treisė jam pasiūlo kartu keltis į Londoną. Pagrindinis veikėjas sutrinka, teigia, kad jis negali palikti Niujorko. Aizekas turi galimybių ištrūkti iš jį naikinančios aplinkos, tačiau jis per daug ją myli. Tad miestas šiame filme nėra visiškai idealizuojamas. Taip, tai įkvėpimo šaltinis ir kažkas didingo. Tačiau W. Alleno „Manhatane“ Niujorkas tampa ir vieta, kurioje įkalinti vidinę krizė išgyvenantys žmonės.

Pasimetimu gyvenime pasižymi ir geriausias Aizeko draugas Jeilas bei jo slapta mylimoji Meri. Tai vienas iš tragikomiškumo šaltinių filme – protingi ir išsilavinę žmonės blaškosi gyvenime tarsi nepatyrę jaunuoliai. Veikėjai vieną akimirką gali diskutuoti apie meną ir didžius kūrėjus, o kitą akimirką pasinerti į lengvabūdiškus jausmų žaidimus. Tai galima suprasti ir kaip gyvulišką aistros instinktą, ir kaip į vidinę jausmų krizę, į kurią, dažniausiai, kažkada patenkame visi, nepaisant mokslinių laipsnių ar smegenų vingių gausos.

W. Allenas bando suprasti žmogų ir jo elgesį. Žmogaus pasirinkimai gali atrodyti per daug gaivališki ir primityvūs, tarsi priimti priešistorinio mūsų giminaičio. Žmonių problemos gali atrodyti menkos ir būti nustelbtos ne tik didžiulių miesto mūrų, tačiau ir visos visatos didybės. Ir nors tokių simbolių W. Allenas karts nuo karto numeta, vis tik nemenkina savo veikėjų ir bando juos suprasti.

Ironiška, tačiau stabiliausiu ir stipriausiu veikėju filme tampa dar mokykloje besimokanti Treisė. Jos paprastumą ir naivumą W. Alleno veikėjas prilygina jos jaunumui ir gyvenimiškos patirties stokai. Komiška, tačiau gyvenimę daug patyrę ir matę veikėjai blaškosi tarsi vėjo judinami šapeliai. Tuo tarpu Treisi į viską žvelgia aiškiai, kartais gal kiek ir perdėtai jausmingai, tačiau jauna mergina atrodo tvirčiausia iš jų visų. Aizekui tenka pasirinkti, ar jis nori iš gyvenimo nori stabilumo, kurį demonstruoja Treisė, ar vėjavaikiškumo ir galimos savigraužos, kurį simbolizuoja Meri ir visas jo dabartinis gyvenimas.

Čia galima vėl atsigręžti į Niujorką. Miestą galima suprasti labai aiškiai – tvirti pastatai ir juose gyvenantys žmonės. Tai paprastas žvilgsnis, kuriuo pasižymi Treisė. Tačiau į miestą galima žvelgti kaip į gyvybę, kurioje verda tūkstančiai įvairiausių procesų (meilė ir nepykanta, aistra ir išdavystės, laimė ir nuopuoliai). Taip į gyvenimą žvelgia Aizekas ir jo karta. Pagrindinis veikėjas vis mėtosi, kaip nori žvelgti į savo gyvenimą, į save ir į savo miestą. Tokią pat vidinę diskusiją gali pradėti ir žiūrovas – ar Niujorkas, filme simbolizuojantis beveik absoliučią visumą, yra idealizuotas, išaukštintas ir stabilus ar gyvybingas ir kintantis, tačiau tuo pat metu klystantis ir netobulas.

Gražus filmas

Tokia paprasta paantraštė puikiai nusako, kas yra „Manhatanas“. Tai, galbūt, gražiausias W. Alleno karjeros darbas (kuriuo, kaip bebūtų ironiška, jis buvo visiškai nepatenkintas). Jau pati filmo pradžia mums padovanoja įspūdingą kinematografinį darbą. Meistrišką operatoriaus Gordono Williso akis mums aprodė miestą, kuris yra be galo visapusiškas ir kontrastingas. Daugelis kadrų atrodo tiesiog nuostabaus grožio ir galėtų būti kabinami ant sienos kaip puikūs meno kūriniai.

Visiškai pasiteisino W. Alleno sprendimas kurti juodai baltą filmą. Spalvų nebuvimas vaizduoja nostalgiją ir simpatiją, kurią miestui jaučia ir režisierius, ir pagrindinis veikėjas. Nespalvotas vaizdas dar labiau išryškina kaip niekad spalvotus veikėjus ir jų gyvenimuose vykstančias dramas.

Galbūt keista, tačiau juodai balti vaizdai visą filmo vizualumą pakylėja aukščiau. Dar keliais laipteliais aukščiau didybės „Manhataną“ pastumia puiki filmo muzika. George‘o Gerswino muzikiniai opusai aukštino miestą ir prisidėjo prie nostalgijos kūrimo. Tačiau muzika nebuvo tik gražus fonas, skambantis kažkur tyliai. Vietomis melodijos buvo pagrindinis filmo veikėjas, pats pasakojantis istoriją. O kartais muzika atspindėdavo vidinius herojų pojūčius (užmeskite akį į kūrinių, skambančių filme, pavadinimus). W. Allenas yra didelis šio kompozitoriaus gerbėjas. Muzika įkvėpė režisierių sukurti „Manhataną“, tad atsidėkodamas W. Allenas muziką pavertė vienu svarbiausių filmo veikėjų.

Veidai ir vardai

Pagrindiniu istorijos pasakotoju ir visų filme vykstančių procesų susikirtimo ašimi, be abejo, tampa W. Alleno vaidinamas Aizekas. Kadangi W. Allenas yra mūsų mėnesio režisierius, o praėjusio amžiaus savo filmuose jis nevengdavo vaidinti, tai matyti jį ekrane gali pradėti varginti. Aizekas yra visiškai standartinis W. Alleno veikėjas, su savomis neurozėmis, nepasitikėjimu savimi bei sugebėjimu kažkaip „pakabinti“ žavingas moteris. Tad iš šio veikėjo tikėtis kažko stebuklingo yra sunku. Taip, kai kurie jo pokštai yra juokingesni nei ankstesnių ar vėlesnių W. Alleno įkūnytų veikėjų, tuo tarpu kai kurie jausmingi monologai yra silpnesni.

Jei W. Allenui pasikeisti sunku, tai jo ekrano partnerė Diane Keaton yra lankstesnė. Ši aktorė nėra vieno vaidmens atlikėja, tad jos įkūnyta Meri netampa antra Ene Hol ar kita D. Keaton suvaidinta veikėja. Intelektuali ir ciniška Meri nebuvo tuščia ar po kojomis besipainiojanti veikėja, nes jos istorija puikiai įsikomponavo į besiblaškančių veikėjų paveikslą, kurį Niujorko miesto fone bandė pavaizduoti W. Allenas.

Stiprų pasirodymą pademonstruoja ir tuo metu jauna aktorė Mariel Hemingway. Kaip jau buvo minėta, jos vaidinta Treisė buvo viena svarbiausių istorijos veikėjų. Aktorei teko nelengva užduotis įkūnyti naivią, bet kartu labai tvirtą personažę. Savo vaidyba M. Hemingway nenusileido savo vyresniems kolegoms, o kai kuriuos ir pranoko. Vis dėl to, kiek nejauku dabar stebėti jos ir W. Alleno veikėjo romaną, po visų kaltinimų režisieriui netinkamu elgesiu.

Silpniausias pasirodė Michaelo Murphy‘io įkūnytas Jeilas. Nors jis ir pritapo prie pasimetusių ir savęs ieškančių veikėjų ansamblio, tačiau buvo pilkiausias iš jų visų. Jo analizei laiko nebuvo skirta daug, nors jo veiksmai buvo vieni svarbiausių filmo siužetui, o jo pasirinkimai atrodė neturintys pagrindo ir neypatingai išaiškinti. Filmo veikėjai nevengė pajuokauti ir pasijuokti iš savęs, tačiau komiškiausiu juostos personažu tapo Jeilas. Ne dėl to, kad jo sąmojai buvo geriausi. Pati veikėjo asmenybė tapo komiška po to, kai juostos kūrėjai ją pavertė paviršutiniška ir primytivia.

… ir pabaigai

„Manhatanas“ – vizualiai vienas gražiausių W. Alleno darbų. Pasitelkdamas nuostabius vaizdus ir puikią G. Gershwino muziką, kino kūrėjas pasakoja apie žmones, ieškančius laimės ir prasmės. Visuomenės kritiką W. Allenas pasitelkia kritikuodamas morališkai silpnus savo veikėjus. Tačiau režisierius nesmerkia jų. Jis bando juos suprasti, išanalizuoti ir, kartais, užjausti. Filme maišosi romantika, komedija, džiaugsmas, nuopuoliai ir tragedijos. Ir visa tai kunkuliuoja nostalgiją W. Allenui keliančiam meilės ir neapykantos mieste – Niujorke.

8.8Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
8
Režisūra:
8
Kinematografija:
10
Garso takelis:
10
Techninė pusė*:
9
Aktoriai:
8
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D