Lozoriaus efektas

Jaunas amerikiečių režisierius Davidas Gelbas iki šiol kūrė trumpametražius filmus arba dokumentiką. Jo neblogai įvertintą darbą „Jiro sapnai apie suši“ („Jiro Dreams of Sushi“, 2012 m.) Lietuvos žiūrovai galėjo išvysti per 2013 m. „Kino pavasario“ festivalį. Tačiau dabar D. Gelbas nusprendė trumpam pailsėti nuo dokumentikos ir, įvairovės dėlei, išbandyti ką nors naujo. Bet ką. Kad ir kokį nors siaubo žanrą. Deja, bandymo rezultatas – ne itin vykęs.

Grupė jaunų mokslininkų atlieka ambicingą eksperimentą – panaudodami biblinio personažo Lozoriaus vardu pavadintą serumą ir elektros srovę, jie tikisi prikelti mirusius pacientus ir taip „suteikti žmonėms antrą galimybę, kurios jie nusipelno“. Tyrimą filmuoja dokumentinio filmo kūrėja Eva (akt. Sarah Bolger). Kol kas stebuklas neįvyko, nei vienas bandymams naudotas gyvūnas negrįžo antram gyvenimui. Tačiau vis tik vieną dieną bandymus apvainikuoja sėkmė – eksperimentas prikelia šunį. Iš pradžių jis atrodo apatiškas, bet jaunieji mokslininkai nusprendžia, kad jis išgyvena „sugrįžimo stresą“, tad per daug nesijaudina. Tik vėliau nerimą ima kelti tai, kad Lozoriaus serumas, kitaip, nei buvo numatyta, nepasišalina iš prikelto šuns organizmo, ir aktyviai veikia visas smegenų sritis – skatinančias agresyvumą – taip pat. Neilgai trukus, keistas šuns elgesys pradeda gąsdinti tyrėjus, ir jie supranta, kad serumą reikia tobulinti. Tačiau laiko nebelieka, nes visa tyrimo medžiaga konfiskuojama. Mokslininkai ryžtasi pakartoti eksperimentą su turimo serumo likučiais, tačiau atlikdama bandymą žūsta eksperimentui vadovavusi mokslininkė Zoja (akt. Olivia Wild). Jos kolega ir sužadėtinis Frenkas (akt. Michael Duplass) negali susitaikyti su netektimi, tad su likusiu serumu nusprendžia prikelti mirusią mylimąją. Ir šįkart prikėlimas iš numirusiųjų pavyksta. Tik Zoja į šį pasaulį grįžta šiek tiek kitokia, nei anksčiau. Ilgainiui tas „kitoniškumas“ ne tik neišnyksta, bet ir stiprėja, ir likę grupės nariai supranta, kad eksperimentas atsigręžė prieš juos pačius.

Filmo „Lozoriaus efektas“ siužetas nuspėjamas nuo pradžios iki pabaigos. Taip, jei matėte nors vieną siaubo filmą, kuriame atliekamas mokslinis eksperimentas, tai iš esmės „Lozoriaus efekto“ galite ir nežiūrėti, nes nieko naujo nepamatysite. Gamtos dėsniams prieštaraujantis eksperimentas; jo rezultatas, turintis šalutinį efektą, kurio tyrėjai nenumatė iš pradžių; eksperimentui naudojama vis dar netobula medžiaga; įgyjamos antgamtinės galios; išaugusi agresija – viskas taip gerai žinoma ir tiek kartų kartota, kad neįdomu. O kuo visa tai dažniausiai baigiasi, pasakoti, manau, net neverta.

Be kita ko, šis „mokslinio eksperimento“ scenarijus supinamas su vaikystės kalčių ir traumų, virtusių visą gyvenimą persekiojančiais košmarais, elementais. Nežinia, ar tai buvo bandymas „pagyvinti“ visiškai vadovėlinį „mokslinio eksperimento“ scenarijų – bet jei ir buvo, tai visiškai nevykęs, kadangi toks siaubo žanrų suplakimas į vieną nieko gero nedavė ir net nebuvo tinkamai išnaudotas.

Filmo personažai plokšti ir neįdomūs. Jie yra „jokie“ – na, gal tik Frenkas parodomas kaip šiek tiek ambicingas, su nesėkme ir netektimi negalintis susitaikyti žmogus (kita vertus – toks ambicingumas yra visai netoli kvailo vaikiško užsispyrimo, kai ko nors norima, tačiau visiškai nepagalvojama apie tolesnes pasekmes). Visiškai neatskleista iš numirusių prisikėlusios Zojos kančia – ji lyg ir suvokia, kad su ja vyksta keisti dalykai, kurių pati nebegali kontroliuoti, tačiau tai paliekama nuošalyje. Niko (akt. Donald Glover) ir Klėjus (akt. Evan Peters) yra visiškai šalutiniai personažai, kurių prasmė ir reikalingumas netgi labai abejotini – kalbant apie Klėjų kartais iš viso neaišku, ką jis veikia tame moksliniame eksperimente. Dokumentinio filmo kūrėja Eva pirmoje filmo dalyje dažniau lieka nepastebima, antroje dalyje net ir gavusi progą pasireikšti ji taip pat neatsiskleidžia. Taigi visi personažai yra visiškai paviršutiniški, be savybių, be ypatybių.

Aktorių darbas – vidutiniškas. Gal kiek geriau nei kiti pasirodė Olivia Wilde – tačiau šiame filme ji beveik tokia pati Trylikta (t. y. daktarė Remi Hedli) iš serialo „Daktaras Hausas“ („House M. D.“, 2004 – 2012 m.), tik pasireikšti čia progos ji turėjo nepalyginamai mažiau. O kad turi aktorinio potencialo ši aktorė pademonstravo antraplaniais vaidmenimis filmuose „Sviestas“ („Butter“, 2011 m.) ir „Lenktynės“ („Rush“, 2013 m.). Taigi „Lozoriaus efektas“ – tikrai ne pats geriausias O. Wilde pasirinktas projektas, bet iš visų čia pasirodžiusių aktorių ji atrodo profesionaliausiai. Apie visus kitus turbūt nėra ką ir bepasakyti. Gal tik tiek, kad neįsimenantys ir neatskleisti personažai šįkart gal ne tik (ar ne tiek) aktorių, o veikiau režisieriaus ir scenaristo kaltė.

Nors klasifikuojamas kaip siaubo filmas, iš tikrųjų „Lozoriaus efektas“ niekuo nei nustebina, nei išgąsdina. Įtampą, slogią nuotaiką, išgąstį bandoma sukurti nuvalkiotomis priemonėmis – staigiais, (ne)tikėtais (bet, kas juokingiausia – dažnai pavėluotais) garsais, mirkčiojančia šviesa ir elektros srovės zimbimu (laboratorija įrengta taip, kad net ir dieną reikia elektros apšvietimo).

Filme be įprastinio vaizdo dar panaudotas dokumentinį filmą kuriančios kameros vaizdas bei nespalvoti apsaugos vaizdo kamerų fiksuojami vaizdai, kurių kokybė bent jau nenervina. Bet išskirtinio operatoriaus darbo šiame filme nėra. Vaizdo montažas pusėtinas, filmo pabaigoje suprastėja. Garso montažas nekokybiškas – kelios netikėtos ir išgąsdinti turėjusios scenos nepasiekė savo efekto dėl… sekundės dalį pavėlavusio garso.

„Lozoriaus efektas“ – visiškai neįdomus, beveik vadovėlinis „mokslinio eksperimento“ tipo siaubo filmas, nenustebinantis jokiais siužeto vingiais ar netikėta pabaiga. Netalentingai ir visiškai beprasmiškai suplaktas su vaikystės košmarų elementais, tiesmukai iškeliantis nuvalkiotą davatkišką moralą, kad negalima žaisti dievo (o negalima vien todėl, kad negalima), su visiškai neįdomiais ir niekuo nepasižyminčiais personažais šis filmas neparodo nieko, ko iki šiol dar nesate matę. Tai yra – nieko dėl ko jį būtų verta žiūrėti. Tad, ko gero, belieka palinkėti, kad D. Gelbas grįžtų atgal prie dokumentikos – tą jis sugeba geriau.