Laukinių žmonių medžioklė

Hunt for the Wilderpeople

2014 m. Taika Waititi visą pasaulį juokino savo komedija „Ką mes veikiame šešėliuose“ („What We Do in the Shadows“) – mokumentine juosta apie keturių Velingtono vampyrų gyvenimą. Dėl itin savito humoro ir originalaus pateikimo filmas tapo tikru gaivaus vėjo gūsiu. O 2016 m. T. Waititi dar kartą įrodė, kad moka pokštauti ir juokinti žiūrovus. Nors Naujosios Zelandijos rašytojo Barry’io Crumpo knygos „Laukinių žmonių medžioklė“  (angl.  „Hunt for the Wilderpeople“) ekranizacija yra visiškai kitokio stiliaus komedija, joje taip pat gausu T. Waititi būdingų juodojo humoro perlų. Vos 2,5 mln. JAV dolerių biudžeto filmas uždirbo 23,2 mln. JAV dolerių, surinko nemažą glėbį įvairių apdovanojimų bei buvo parodyta Viskonsino, Sietlo, San Francisko, Monklairo, Bostono, Edinburgo, Kalgario, Balio kino festivaliuose. Lietuvos kino žiūrovai šiuo filmu galėjo mėgautis per šiemetinį „Kino pavasarį“.

Trumpai apie filmo siužetą

Vaikų gerovės tarnybos atstovė Pola Hol (akt. Rachel House) ir policininkas Endis Tapertas (akt. Oscar Knightley) probleminį maorių kilmės našlaitį Rikį Beikerį (akt. Julian Dennison) pristato naujiems įtėviams – į antrą gyvenimo pusę persiritusiems Belai ir Hektorui (akt. Rima Te Wiata ir Sam Neill). Tačiau nors atviraširdė Bela dega entuziazmu ir nuoširdžiu troškimu, kad dvylikametis Rikis pagaliau jaustųsi suradęs namus, atšiaurus medžiotojas Hekas savojo įsūnio atžvilgiu demonstruoja net neslepiamą antipatiją. O pats rubuilis Rikis savo ruožtu kasnakt bėga iš namų, tačiau kas rytą grįžta pusryčiauti. Ilgainiui atrodo, kad naujasis gyvenimas pagaliau nusistovėjo. Kol vieną dieną šeimą pakerta nelaimė – Bela iškeliauja į protėvių, karalystę, palikusi Heką su Rikiu vienudu likimo valiai. O tas likimas netrunka apsireikšti vaikų gerovės tarnybos pavidalu. Tačiau Rikis pasiryžęs gyvas nepasiduoti, tad kartu su savo šunimi Tupaku patraukia į gretimais esantį mišką. Netrukus paaiškėja, kad ir Hekas turi savų priežasčių vengti valstybinių institucijų dėmesio ir mieliau kurį laiką praleis laukinės gamtos apsuptyje. Nors tiek Rikis, tiek Hekas trykšta abipuse antipatija vienas kitam, tačiau kovoje prieš bendrą priešą tenka suvienyti jėgas – prasideda jų medžioklė ir tam metamos didžiulės valstybės institucijų pajėgos…

Kurie labiau laukiniai?

Šio filmo stiprybė ir didžioji dalis humoro laikosi ant ryškių ir itin savitų personažų. Žinoma, ryškiausi yra du – Rikis, kuris anot socialinės darbuotojos yra „tikra blogio sėkla“, ir senas surūgėlis Hekas. Nors skiriasi jų amžius, išvaizda, kilmė, gyvenimiška patirtis, gebėjimas prisitaikyti ir išlikti be civilizacijos, netrukus galima pajusti, kad juodu sieja daug kas bendro. Iš tiesų – tiek Rikis, tiek Hekas – tai du vieniši, pasaulio atstumti nemylimi žmonės, kiekvienas savotiškai keršijantis tam žiauriam pasauliui, tačiau nors ir apsistatę atšiaurumo siena, kiekvienas iš jų ieško kai ko labai paprasto – meilės, švelnumo, namų šilumos ir ramybės. Geroji Bela visa tai pabandė jiems duoti, tačiau jos nebelikus jiedviem tenka suktis patiems ir jau savarankiškai kurti pasitikėjimo vienas kitu ryšį. Nors jų santykius dažnai galima apibūdinti tradicine kliše „nuo meilės iki neapykantos“, vis tik pirmieji momentai, auginantys pakantumą, prisirišimą, atsakomybę, nuoširdumą, ilgainiui ima viršų. Tačiau tai juk ne priežastis karts nuo karto neapsipykti.

Verta pakalbėti ir apie šių veikėjų skirtumus, ar, veikiau, kiekvienam jų būdingas savybes ir elgesį. Vien iš vaikų gerovės tarnybos darbuotojos pasakojimų aišku, kad tuoj tryliktąjį gimtadienį švęsiantis Rikis į naujuosius namus atsikraustė su audringa praeitimi ir tą audringą praeitį atspindinčia ne mažiau spalvinga policijos įskaita. Klausydamas psichologės patarimo Rikis kuria labai savotiškus haiku – esą tai padeda jam išreikšti savus jausmus. Ką gi… Iš pradžių Rikis nėra linkęs smarkiai bičiuliautis su savo naujaisiais įtėviais, lyg laukinis žvėriukas jis tik ir taikosi pasprukti. Tiesa, tasai žvėriukas ne toks ir laukinis – Rikis yra tipinis šiuolaikinio modernaus vaiko pavyzdys, kuris be interneto negali išgyventi daugiau nei valandos, tad nieko nuostabaus, kad namų komfortas vis dažniau nugali norą pabėgti į mišką.

Savo ruožtu Hekas yra gyvenimo vėtytas ir mėtytas senas vilkas, radęs užuovėją kartu su Bela atokiame ūkyje prie miško. Hekas yra ūmus, karštakošis, bet tuo pačiu užsispyręs, konservatyvus ir besipriešinantis naujovėms. Jis nelinkęs prisileisti žmonių arti savęs. Hekas yra medžiotojas, puikiai pažįsta mišką, yra savarankiškas, įpratęs būti vienas, tad gali laukinėje gamtoje be vargo išgyventi keletą mėnesių ir mažiausiai ko jam reikia – tai nuolat zirziančio ir amžinai alkano apvalaus kaip pagrandukas paauglio. Tačiau pamažu matome, kad Heko atšiaurumas po truputį tirpsta ir jiedu su Rikiu sudaro visai šaunų tandemą.

Tačiau jiems ant kulnų lipa policija, kariuomenė ir visa krūva kitokių vaikų teisių ir socialinių rūpybų bei tarnybų, su Pola Hol, kuri pati save tiesiogiai įvardija kaip Terminatorių, priešakyje. Kuri žino, kaip tvarkytis su tokiais blogio diegais, kaip Rikis. Tokia, kuri plikomis rankomis gali sustabdyti tanką. Ir jos asmeninis motto „Nė vienas vaikas neliks nuošalyje“ skamba veikiau kaip grasinimas nei kaip viltingas pažadas. Tad galite būti tikri – greičiau medis sveikas anglimi pajuos, negu kas nors sugebės sustabdyti šį Terminatorių, besiveržiantį į savo tikslą.

Visi kiti personažai, priklausomai nuo savi elgesio, pasidalija į geruosius ar bloguosius – t. y. vieni padeda pabėgėliams (ypač įspūdingas ir netikėtas žmogus – krūmas Psichas Semas (akt. Rhys Darby)), kiti tampa savotiškais jų priešais. Kaip ten bebūtų – dar viena detalė, padedanti kurti šio filmo humorą, yra ta, kad praktiškai visi personažai yra nuoširdūs ir tiesiai šviesiai rėžiantys tai, ką galvoja – net ir geroji Bela suskelia vieną kitą juokelį, kurie nėra jau tokie nekalti ir absoliučiai korektiški.

Absurdas, įžiebiantis šviesą tunelio gale

Nors šis T. Waititi filmas klasifikuojamas kaip komedija ir jį bežiūrint tikrai bus ne viena proga nuoširdžiai nusijuokti, vis tik tai nėra pigus ar paviršinis kūrinys. Aktoriaus Samo Neillo, atlikusio Hektoro vaidmenį, nuomone, tai netgi liūdna istorija, kuri tiesiog plėtojasi juokingomis aplinkybėmis. Ir su juo iš dalies galima sutikti (nors iš T. Waititi grimasų derėtų suprasti, kad S. Neillas tiesiog nusišneka). Kaip ir ankstesnių jo filmų „Erelis prieš ryklį“ (angl. „Eagle vs. Shark“, 2007 m.) ir „Berniukas“ (angl. „Boy“, 2010 m.), T. Waititi personažų istorijos nėra linksmos, kartais galbūt net šiek tiek tragiškos, tačiau jie nėra izoliuoti tos problemos burbule nuo pasaulio pozityvumo ir absurdo. Tokiu būdu režisierius net juodžiausioje tamsoje randa duris, kurias pravėrus įsispingso šviesa, o jo pasakojamos istorijos įgyja lengvumo. Savo ruožtu, pats situacijos rimtumas niekur nedingsta – jis tik šiek tiek pasislenka, taip suformuodamas iš pažiūros lengvoms komedijoms antrąjį dugną ir suteikdamas turiniui svorio.

Delikatesas sinefilams

Be ryškių personažų, nuostabių Naujosios Zelandijos vaizdų, vingraus ir sunkiai nuspėjamo siužeto bei smagių dialogų sinefilų širdis turėtų pamaloninti ne vienas epizodas, kuriame atpažinsite citatas iš kitų filmų. Kai kada personažai patys tai pasakys, kai kada tą teks aiškintis patiems – bet atradimo džiaugsmas garantuotas, kadangi tokių citatų į filmą įpinta ne taip ir mažai.

Aktoriai ir techniniai dalykai

Per visą filmą ekrane daugiausiai laiko šmėžuoja du aktoriai – airių kino veteranas S. Neillas ir jaunasis Julianas Dennisonas. Galima pagirti abu juos už tai, kad padovanojo ryškius ir gerai įsimenančius personažus. Žinoma, jaunajam J. Dennisonui dar yra kur tobulėti, tačiau vien jo povyza ir mimika yra vertos tikrai nemažai.

Filme dominuoja vyriški personažai, tačiau dėmesio vertos ir dvi moteriškos veikėjos. Geroji Rikio įmotė Bela, kurią nuoširdžiai ir natūraliai vaidina Rima Te Wiata. Jos kuriama Bela – paprasta, tvirta, neištižusi „ūkiška“ moteris, nesibaidanti nemalonių darbų, tačiau tuo pačiu ji – nuoširdi, atvira, altruistiška, gebanti atjausti visus, kurie iš gyvenimo dažniau sulaukė smūgių žemiau pusiaujo, nei meilės ir švelnumo. Bela tokia, kuri gali čia pat greitai susigraudinti, tačiau tuo pačiu metu ir šiek tiek atsipūtusi ir smulkmenų neimanti į plaučius.

Visai kitoks Rachel House, suvaidinusios „Terminatorių“ Polą Hol, pasirodymas. Galbūt kartais gali susidaryti perspaudimo įspūdis, vis tik tai greičiau reikėtų nurašyti personažui, kuris yra nemenkai sukarikatūrintas. Filmo pradžioje Polą matome santūrią ir (beveik) išlaikančią oficialų toną. Tačiau kuo toliau, tuo labiau ji įsijaučia į savo kaip Terminatorės vaidmenį. Pola nuožmi ir atkakli, tačiau jos atkaklumas dažnai tėra aklas užsispyrimas ir nesugebėjimas pripažinti savo klaidų.

T. Waititi vaidino visuose savo režisuotuose filmuose. Vienur jo vaidmenys ryškesni („Ką mes veikiame šešėliuose“, „Berniukas“), kitur jis šmėkšteli epizodiškai. „Laukinių žmonių medžioklė“ – būtent tas atvejis, kai T. Waititi pasirodo labai trumpai. Tačiau jį tikrai atpažinsite, o jo mimikos personažui suteikia papildomo žavesio (ir papildomą akstiną juoktis).

Aukštai vertintinas puikus kameros darbas. Jau vien iš Peterio Jacksono „Žiedų valdovo“ (angl. „The Lord of the Rings“, 2001 – 2003 m.) žinome, kad Naujoje Zelandijoje netrūksta įspūdingų vaizdų, o „Laukinių žmonių medžioklė“ tik dar kartą tą primena. Kartais netgi filmuojama panašiu stiliumi – iš oro, slenkant virš apačioje atsiveriančių peizažų. Puikus garso montažas. Garso takelis įvairus ir kontrastingas – šiek tiek mistišką adiemus chorą keičia griežtesni, tarsi įtampą keliantys, tarsi ką bloga pranašaujantys ritmai. Tačiau ir čia T. Waititi žaidžia ir šaiposi – nė minutei nereikėtų pamiršti, kokią vietą šiame filme užima absurdas.

Reziumė

„Laukinių žmonių medžioklė“ – retas kokybiškos, nekvailos, tačiau kartu ir tikrai juokingos komedijos pavyzdys šiuolaikiniame kine. T. Waititi vėl pasitelkia savo mėgstamą absurdą, tiesmukiškumą, juodą humorą, ironiją, kartais ir groteską ir žiūrovus įtraukia į pašėlusias gaudynes. Filmo stiprybė – ryškūs, originalūs, stiprūs ir saviti personažai (nors ir gerokai šaržuoti, tačiau su niekuo kitu nesupainiojami) ir ne visada adekvatūs (ir dėl to nelengvai nuspėjami) jų priimami sprendimai bei tiesiog genialūs dialogai. Tačiau po paviršiniu absurdo ir humoro sluoksniu glūdintis turinys filmui suteikia papildomo svorio, dėl kurio šios juostos vertė tik išauga. Tad galima pasakyti, kad tai filmas apie ieškojimą: brandumo, pasitikėjimo, nuoširdumo, draugystės; apie vidinį užaugimą (arba bent jau paaugimą). O kad tos paieškos ir tas vidinis kismas vyksta pakankamai juokingomis aplinkybėmis – nuo to tik geriau žiūrovams, kurie po seanso išsineš ne tik šypseną, bet ir nemenką dozę pozityvumo.

8.3
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
9.0
Režisūra
9.0
Kinematografija
8.0
Garso takelis
8.0
Techninė pusė
8.0
Aktoriai
8.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles