Kvaišų atostogos

Komedijos, kad ir kokios jos bebūtų, į kino ekranus atkeliauja labai dažnai. Jų kūrimo priežastys yra labai akivaizdžios – žmonės šiuos filmus žiūri, nes ieško lengvesnio laiko praleidimo būdo, o kartais ir nenori sunkių filmų. Tiesa, dabar iškyla tokia problema, kad originalią idėją komedijai sunku sugalvoti, todėl dažniausiai gauname labai į kitus filmus panašius produktus, kurie ne visuomet nustebina, bet daugiau ar mažiau suteikia geros nuotaikos. Būtent komedijos yra tas žanras, kuriame vadinamieji perkrovimai retai veikia, nes nelabai kažkam įdomu matyti tą pačią komediją tik su naujais aktoriais. Kita vertus, galima imti senesnius filmus, apsukti tai kaip naujos kartos veiksmus ir… Voila! Naujai iškepta komedija. Tokia ir yra šio savaitgalio premjera „Kvaišų atostogos“.

Turinys

Rastis Grizvoldas su savo šeima atostogauti jau daug metų vyksta į seną nušiurusią trobelę prie ežero. Kartą jis nugirsta, kaip jo žmona tuo pasiskundžia ir nusprendžia – jis savo šeimą vešis į kelionę automobiliu per visą JAV, sukurs naują savo vaikystės istoriją ir pasieks „Volio pasaulį“. Tik jis dar nežino, kad visa kelionė bus daugiausiai nesusipratimų visoje istorijoje turėjusi iškyla su daug siaubingų nuotykių.

Filmo režisūra rūpinosi abiejų „Kaip atsikratyti boso?“ dalių scenaristas Jonathanas M. Goldsteinas ir Johnas Francis Daley‘is, kuris seriale „Kaulai“ atliko FTB psichologo vaidmenį. Ir Dieve, kodėl jie ėmėsi šio darbo. Reiktų dar atsižvelgti ir į tai, jog jiedu rašė ir filmo scenarijų, o tai apie jų sugebėjimus kurti bendrąja prasme pasako labai daug. Šiems dviem kūrėjams pakliuvo labai dėkinga situacija. Jiems tereikėjo pasiimti originaliąją „Kvaišų atostogų“ istoriją ir perdaryti pritaikant šiems laikams. Ir taip, jie tą padarė. Tiesiog tragiškai.

Jeigu kalbėtume apie filmo istoriją, tai yra labai paprastas, eilinis nuotykis, kilęs iš vieno žmogaus noro įtikti šeimai. Ko galima tikėtis filme, kuriame keturi nieko bendro neturintys šeimos nariai užsidaro mašinoje visai savaitei? Optimistišku variantu – juokingo pasakojimo, kuris galiausiai iš smurto šeimoje perauga į darną ir didelę meilę. Šiuo variantu gauname smurto šeimoje istoriją, kurioje dominuoja dešimtmetis vaikas, visus siuntinėjantis tolimų atostogų.

Pakalbėkime apie scenarijų. Per daug nesigilinant į tą faktą, kad daug kas perkeliama iš senesnių filmų, reiktų atkreipti dėmesį į filme vyraujančius dialogus. Susidaro toks įspūdis, kad juos rašė ne iš ties gerą humoro jausmą turintys rašytojai (bent jau kalbant apie J. M. Goldsteiną), bet penkiametis su Tureto sindromu. Norėtųsi dar labiau išsiplėsti apie scenaristų protą, ypač atsižvelgiant, kiek jie dėmesio skiria prievartavimui ir žaginimui, bet gal susilaikysiu. Bet kokiu atveju, tokių siaubingų dialogų šiais metais nebuvo nė viename filme. Jei atvirai, per pastaruosius dešimt metų nepamenu tokio filmo, kuriame po kiekvieno veikėjo pasisakymo norisi slėptis iš gėdos. Svetimos gėdos.

Filme netrūksta ir banalių bajerių su peniais, vaginom, dar daugiau penių ir įvairiausiom mėsmalėm. Šiek tiek nerimą kelia ir liguistas scenaristų potraukis vaikų prievartavimams. Šis dalykas per daug dažnai minimas. Kvailiausias dalykas, koks tik galėjo nutikti šiam filmui – dainininko Sealo įtraukimas. Bet kuria forma. Kam pavyks iki galo išžiūrėti juostą, tas tikrai supras. Nors abejoju, ar daugumai pavyks, nes realiai šis filmas yra toks blogas, koks tik filmas gali būti. Net neabejoju, kad B ar C kategorijos filmai turi geresnius scenarijus, nei šis darbas. Poroje vietų net buvo ne itin malonu žiūrėti. Dabar apkalbėsiu sceną, kuri yra anonse, tad jei nematėte filmo anonsų, kviečiu tęsti skaitymą jau nuo kitos pastraipos, nes tai gali būti SPOILERIS. Abu režisierius ir scenaristus reiktų pakabinti ant jų pačių penių už tokią nesąmonę – veikėjai maudosi pamazgų duobėje. Viskas būtų sąlyginai nebaisu, jei nematytum kaip jie ragauja „dumblą“, skalauja burną ir tiesiog trinasi visomis ten tariamai esamomis srutomis. Tai jau nebe juokinga, o šlykštu ir labai atgrasu.

Filmo veikėjai apskritai yra didžiausia tragedija, kokią tik galima įsivaizduoti. Pats paprasčiausias ir mažiausiai emocijų keliantis veikėjas – mama. Šeimos vaikai yra vienu ar kitu būdu atsilupę buožgalviai. Jaunesnį vaiką norėtųsi gerai pakratyt ir trinktelt į artimiausią sceną, o vyresnysis, kaip ir akcentuojama filmo pradžioje, atrodo, jog turėtų vaginą. Net sunku įsivaizduoti, kad tokie žmonės vaikščiotų ant žemės paviršiaus. O ką jau kalbėti apie tėvą, lėktuvo pilotą, kuris nuovokumo turi mažiau už auksinę žuvelę. Kas gali leist tokiam žmogui sėst už lėktuvo šturvalo? Aišku, filme yra ir kitų veikėjų, bet jie rodomi arba per mažai, arba tiesiog nėra įdomūs. Galbūt labiausiai filme sužavėjo fūristas, kuris pasirodė trims minutėms. Daugiausiai.

Viso filmo metu buvo gal du, iš jėgos – trys juokeliai, kurių metu galima prapliupti juoku. Kad per daug neišpasakot, kalbėsi užuolankomis – juokingas buvo naminis gyvūnėlis, blondinė ir… Ach taip, geriausia filmo vieta – santykių aiškinimasis „Volio pasaulyje“. Ten buvo tikrai gerai. Bet iki to reikia kentėti beveik dvi valandas.

Techninė pusė

Kažką išskirti, jei jau kalbėtume apie garso takelį, būtų labai sunku. Filme buvo du kūriniai, kurie tuo metu pasirodė visai nieko, bet jau kitą dieną nebegalėjau prisiminti, kas ten per dainos. Kitaip tariant, garso takelis blankus, neišsiskiriantis, per daug prie filmo neprisideda ir tikrai neatperka didžiausių nuodėmių. Kita vertus, filmo ir nesugadina, tai gal čia ir geroji pusė?

Operatoriaus darbas yra absoliučiai standartinis, toks, koks vyrauja visose kitose šabloninėse ir nė kiek nejuokingose komedijose. Realiai, darbas toks blankus, kad nieko apie jį ir nebepapasakosi. Panašiu stiliumi būtų galima pasiėmus fotoaparatą ir vaikštant paskui veikėjus. Garso montažas yra pusėtinas, bet vaizdo montažas – tikras košmaras. Scenos sulipdytos bet kaip, labai nerangiai, vietomis trūksta perėjimų, o kitur – nutraukta grubiai. Filmo metu suskaičiavau net septyniolika klaidų, kai skirtinguose vienos scenos kadruose daiktai keitė savo vietas. Filmo kūrėjai labai neatidūs.

Aktoriai

Labiausiai liūdna, kad šiame filme pasirodė ne iš pačių prasčiausių aktorių. Geriausiai filme pasirodė du aktoriai, kurie ekrane buvo matomi vos po dvi ar tris minutes. Tai – fūristą suvaidinęs Normanas Reedusas, kuris visiems labiausiai žinomas iš „Gyvų numirėlių“ serialo ir iš ankstesnių „Kvaišų atostogų“ žinomas Chevy‘is Chase‘as. Jiedu buvo smagūs, linksmi ir sukūrė puikius personažus, kurie atsiskleidė per kelias sekundes.

To nelabai galima pasakyti apie pagrindinius aktorius. Baisiausiai gaila dėl Edo Helmso, kuris iš esmės nėra blogas aktorius ir sugeba puikiai suvaidinti komedijose. Galbūt būtų galima suabejoti dėl Christinos Applegate, bet ji čia vos ne geriausią veikėją suvaidino.

Taip pat kelioms minutėms pasirodė ir Chrisas Hemsworthas. Dėl jo personažo sunku apsispręsti. Labai dvejopas emocijas kėlęs aktorius, mat toks jo suvaidintas žmogus labai erzintų, bet kita vertus, gal ir visai įdomus. Na, o apie vaikus, kuriuos suvaidino Steele‘as Stebbinsas ir Skyleris Gisondas, nesiplėsiu. Jie tiesiog siaubingi.

Verdiktas

„Kvaišų atostogos“ yra pats blogiausias ne tik šių, bet praėjusių penkių metų filmas. Tai yra visiška katastrofa, už kurią mokėti pinigus yra tiesiog bausmė sau. Niekad niekam gyvenime nerekomenduočiau pažiūrėt šios siaubingos komedijos. Galima net ramia sąžine pasakyti, kad šis filmas savo kokybe yra žemiau plintuso. Visomis prasmėmis.