Recenzija

KP’17 Šlovė

Glory

KP’17 Šlovė
N-13Drama

Metai:
2016 m.

Trukmė:
101 min.

Šalis:
Bulgarija, Graikija

Režisierius:

Kristina Grozeva, Petar Vachanov

Vaidina:

Stefan Denolyubov, Margita Gosheva, Milko LazarovKitodar Todorov

Platintojas:
Kino pavasaris, VšĮ

8.5

Recenzijos autorius:
8.5
Redakcijos vertinimas:
8
Lankytojų vertinimas:
9

Recenzijos autorius:

Viktė Džiaugytė

Paskelbta:

2017 04 21

Prieš dvejus metus bulgarų Kristinos Grozevos ir Petaro Valchanovo duetas su stipria drama „Pamoka“ (bulg. „Urok“) į save atkreipė visos Europos dėmesį. Juosta buvo patekusi tarp trijų Europos parlamento LUX prizo finalininkų, San Sebastiano festivalyje laimėjo Kuxta prizą, teikiamą debiutuojantiems režisieriams, tarptautiniame Tokijo festivalyje laimėjo Specialųjį žiuri prizą, rinko apdovanojimus ir nominacijas daugelyje kitų festivalių. Pernai duetas grįžo su nauju kūriniu „Šlovė“ (bulg. „Slava“), kurį lydi ne ką mažesnė sėkmė. Naujasis darbas jau dabar dalyvavo 14 tarptautinių festivalių, iš kurių retai grįždavo tuščiomis. Reikšmingiausi laimėjimai – Don Kichoto padovanojimas (specialusis paminėjimas) Lokarno kino festivalyje, geriausias filmas Kolkatos tarptautiniame kino festivalyje, kritikų apdovanojimas Liuksemburgo miesto kino festivalyje. K. Grozevos ir P. Valchanovo kūryba pažįstama ir Lietuvos kino žiūrovams. Abu filmai – tiek „Pamoka“, tiek „Šlovė“ – buvo rodyti per Vilniaus tarptautinį kino festivalį „Kino pavasaris“. Pirmasis 2015 m. buvo įvertintas už geriausią aktorės pasirodymą (Margita Gosheva), antrasis šiemet pelnė apdovanojimą už geriausią režisūrą.

Vieną dieną eilinis Bulgarijos geležinkelių darbuotojas Tsanko Petrovas (akt. Stefan Denolyubov) ant bėgių randa išbarstytus banknotus, kurių vertė iš viso gali siekti keletą milijonų. Sąžiningasis Tsanko iškviečia policiją. Skandalų kamuojama Bulgarijos susisiekimo ministerija nusprendžia šią istoriją išnaudoti ir tuo pačiu pagerinti savo įvaizdį. Ministerijos viešųjų ryšių skyriaus vadovė Julija Staikova (akt. Margita Gosheva) organizuoja Tsanko pagerbimo ceremoniją – paprasto darbininko pagerbimas turėtų nukreipti visuomenės dėmesį nuo bręstančio didžiulio korupcijos skandalo, kuris virš ministerijos kybo kaip koks Damoklo kardas. Kadangi per ceremoniją ministras naujajam didvyriui kaip dovaną turi įteikti laikrodį, Julija nusega senąjį Tsanko laikrodį ir pažadėjusi jį grąžinti, kažkur pradangina. Tad mažakalbiui, mikčiojančiam, uždaram Tsanko pelnyta šlovė tampa tikra kankyne – jis nesėkmingai pradeda minti Susisiekimo ministerijos slenkstį, veltui bandydamas atgauti sau brangų tėvo dovanotą laikrodį bei reabilituoti bejausmio biurokratijos aparato pamintą paprastą žmogišką orumą…

Jeigu kada nors teko skaityti sovietmečiu išleistas knygas, ko gero, kartu su jomis perskaitėte ir ne vieną jas lydėjusią tose pačiose knygose pridėtą recenziją. Taigi, iš ten turėtumėte prisiminti ir „mažojo žmogaus“ sąvoką. Šiaip kitu atveju šio junginio vengčiau kaip maro, tačiau kalbant apie filmą „Šlovė“ ir jo pagrindinį personažą Tsanko, nori nenori „mažasis žmogus“ yra tiksliausias jį apibūdinantis terminas. Tik, žinoma, kontekstas yra visai kitoks – jei ano meto recenzijose „mažasis žmogus“ buvo visom progom šlovinamas ir keliamas ant metaforinių pjedestalų kaip sektinas pavyzdys, filme „Šlovė“, kalbančiame apie nūdienos aktualijas tasai mažasis žmogus akis į akį susiduria su negailestinga realybe. Tas, kuris yra paprastas ir menkutis, nieko sau neprašantis, yra dar labiau sumenkinamas, sutrinamas, sumaišomas su žemėmis, sukramtomas, suvirškinamas ir išspjaunamas negailestingos bejausmės sistemos. K. Grozevai ir P. Valchanovui kaip ir „Pamokoje“ pavyksta užminti įvairialypę moralinę dilemą, parodyti, kokia vis tik amorali yra visuomenė, kuri iš esmės ir pastato pagrindinį filmo personažą – pažemintąjį ir nuskriaustąjį – į tokią padėtį, iš kurios jis gali ištrūkti tik ėmęsis drastiškų priemonių, nukreiptų prieš blizgiai nupoliruotą tos pačios visuomenės veidą.

Taigi, filmo centre matome vargšą Tsanko, su kuriuo niekas nesiskaito, nors iš jo daromas didvyris. Tiesą sakant, jis pats nei prašė tokios garbės, nei jos jam reikėjo. Tačiau viena už kitą absurdiškesnės situacijose, į kurias jį įstumia gudrios Susisiekimo ministerijos darbuotojos, tvenkiasi į nieko gera nežadantį audros debesį. Kita vertus – ministerijos biurokratėms Tsanko yra ne žmogus, o tiesiog statistinis vienetas, kuriuo pasinaudojus galima pagerinti šios įstaigos įvaizdį. Tsanko apdovanojamas ne todėl, kad valstybė jam yra dėkinga už sąžiningumą, bet tiesiog todėl, kad būtų galima nukreipti visuomenės dėmesį. Iš daugybės nepagarbos ženklų Tsanko jaučia, kad su juo nesiskaitoma, tačiau ministerijos darbuotojams tai – nė motais.

Iš kitos pusės – Tsanko tampa ne tik ministerijos, bet ir žiniasklaidos įrankiu. Ir tai tik dar labiau pabrėžia liūdną jo – mažojo žmogaus – padėtį. Nors ir prieš savo valią jis yra tampomas į visas puse, visiškai neįsigilinus ir neįsiklausius, ko nori jis pats.

Kita vertus, keistuolis Tsanko spinduliuoja daugiau žmogiškumo nei visa šiame filme parodoma Bulgarijos susisiekimo ministerija su Julija Staikova priešakyje. Ši ekscentriška moteris yra dar vienas labai taiklus šiuolaikinės visuomenės problemų atspindys. Net sėdėdama ginekologo kėdėje ji nepaleidžia iš rankų mobiliojo telefono, o skambučio negali atidėti net tada, kai sprendžiamas jos būsimų palikuonių klausimas. Julija yra tarsi liūdnas priminimas, kad dažnai per šalutinius dalykus šiais laikais pamirštama tai, kas svarbiausia, ko praradęs nebepasivysi.

Pagrindinį Tsanko vaidmenį stulbinamai puikiai sukūrė bulgarų aktorius Stefanas Denolyubovas, kurį buvo galima išvysti ir ankstesniame K. Grozevos bei P. Valchanovo filme. Taip pat šiame filme itin ryškiai šviečia Margita Gosheva. Lyginant su „Pamoka“, tai visiškai kitoks vaidmuo, matome ryškią aktorės transformaciją. M. Gosheva pasinaudoja suteikta galimybe ir pademonstruoja savo talentą kurdama atsainios, nerūpestingos, nenuoseklios, pakankamai paviršutiniškos, neapdairios ministerijos tarnautojos portretą. Šalia jų dar būtų galima paminėti Kitodarą Todorovą, kuris suvaidino Julijos sutuoktinį Valerijų – jis dažnai tampa tuo, kuris iš nesibaigiančių skambučių virtualybės nuleidžia ją ant žemės, bei Milko Lazarovą, įkūnijusį apsukrų žurnalistą Kirilą Kolevą.

Vertinant šios juostos techninę pusę, pastebėtina, kad viskas atlikta nepalyginti kokybiškiau nei „Pamokoje“. Kamera taip baisiai nebešokinėja, mažiau garso trikdžių ir kitokio techninio broko. Filmas neturi garso takelio – tačiau jo ir nereikia. Ekstradiegetinė muzika, ko gero, tik blaškytų ar sukurtų nereikalingo patoso.

„Šlovė“ – dar vienas perspektyvaus režisierių K. Grozevos ir P. Valchanovo dueto darbas, dar viena stipri, taikliai į paširdžius smogianti, atimanti amą ir visiškai nokautuojanti drama. Vėl į savo filmo centrą pastatę žmogų „iš visuomenės paribių“, režisieriai būtent per jį ir filtruoja tą pačią visuomenę su visomis jos ydomis bei grimasomis. Keliama daugiasluoksnė problematika įtraukia, sujaudina ir negali palikti abejingų. O svarbiausia – toji problematika yra universali, suprantama absoliučiai visiems ir paliečianti bendrąsias žmogiškas vertybes. Tad jei Bulgarijos sineastai eis tokia socialine linkme, bus galima rimtai kalbėti apie dar vieną stiprią šalį Europos kino žemėlapyje.

  • Šlovė

8.5Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
9
Režisūra:
9
Kinematografija:
8
Garso takelis:
8
Techninė pusė*:
8
Aktoriai:
9
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D