Iš Azerbaidžano kilusi kino režisierė Ana Melikian kino žiūrovams labiausiai pažįstama dėl išties įsimintinų darbų, tokių filmų, kaip 2004 metais pasirodęs komedinį atspalvį turintis filmas „Marsas“ ir Berlyno kino festivalyje daugelio simpatijas pelniusios dramos „Undinė“. Režisierė pagaliau pristato trečiąjį savo pilnametražį darbą, kuris kardinaliai skiriasi nuo to, ką galėjome matyti anksčiau.
Naujausiame filme veiksmas vyksta Maskvoje, kuriame optimizmo kupina mergina Maša siekia aktorės karjeros. Ji įsitikinusi, kad tapti tikra žvaigžde, jai reikia kardinaliai pakeisti savo išvaizdą. Jos planuose – ausų, lupų, krūtinės ir netgi kojų korekcijos. Žinoma, tokie pasikeitimai kainuoja nemažus pinigus, todėl jai tenka įsidarbinti vietiniame klube. Mergina ten susipažįsta su iš pirmo žvilgsnio droviu, bet mielu vaikinu, kuris dedasi esąs vagis. Tarp jų užsimezga ryšys, kuris, deja, nepriveda prie gero.
Toks pasakojimo modelis labai būdingas rusų kinui, ypač, jeigu kalba eina apie naivias ir iš provincijos kilusias merginas, kurios atvažiuoja į didmiesčius siekti populiarumo, bet, kaip dažniausiai būna, jos atsiduria ne itin palankiose situacijose – didelė jų dalis tampa prostitutėmis. Režisierė ir bando žaisti ta tema, ypač, kai mergina, siekianti kažko daugiau gyvenime, privalo užsidirbti tuos pinigus, kurių pagalba galbūt pavyktų iškilti į populiarumo viršūnę. Bet tai tik viena šios istorijos dalis, kurioje dominuoja slegianti, bet kartu optimizmu kvepianti atmosfera. Jeigu kalbėti apie šią „Žvaigždės“ istorijos pusę, pagrindinės herojės atlikimas ir atvaizdavimas vertas tik pagyrų, nes tokia ta naivių ir rožinius akinius dėvinčių merginų realybė. Žinoma, viskas pavyko dėka jaunos ir išties daug žadančios aktorės Tinatinos Dalakishvili personažo įkūnijimo.
Kitoje filmo dalyje susipažįstame su vieno rusų oligarchų žmona Margarita, kuri yra aptekusi turtais, vilki prabangius rūbus ir nešioja rankinukus, kurie kainuoja ne vieną dešimtį tūkstančių eurų. Herojė pasikėlusi, neįtikėtinai šlykšti moteris, kuri žiūri vien tik savo kailio, tačiau gyvenimas jai atneša nemalonią staigmeną – moteris sužino, jog jai liko gyventi vos kelis mėnesius. Ji praranda viską – poziciją, vyrą, norą gyventi – iš karalienės, ji pavirsta rupūže. Įdomiausia, jog pagrindiniu herojumi yra Maša, tačiau visas veiksmas sukasi aplink Ritos metamorfoze. Moteris tampa žmogiška – ji suvokia, jog egzistuoja svarbesni dalykai negu pinigai. Tai išties stipriai atvaizduotas išlepintos ir netekusios visko moters paveikslas, kuris šiam filmui sukuria neregėto mąsto draminį pamatą. Ką jau kalbėti apie mūsų tautietės, Severijos Janušauskaitės vaidmens atlikimą. Atvirai, gyvenime nemačiau tokio stipraus lietuvių aktorės pasirodymo kine. Jokio teatrališkumo, viskas taip natūraliai atlikta, jog už šį pasirodymą norėtųsi jai įteikti Oskaro statulėlę. Filme taip pat pasirodė kiti lietuvių aktoriai – Juozas Budraitis ir Arūnas Storpirštis, kurie atliko trumpus, bet gana įsimintinus vaidmenis.
Juostoje apart turtingo ir vargšų paveikslo, naivios provincialės matomo pasaulio ir oligarcho žmonos metamorfozės matome ir meilės kontekstą bei savanaudiškumą. Vieną tokių scenų galime pamatyti, kai Mašos vaikinukas Kostia stengiasi dėl jos padaryti viską, o gauna vien tik sielvartą ir nedėkingumą. Kaip sakoma, dažniausiai santykiuose vienas duoda, o kitas tik sugeba priimti, o aklai įsimylėjęs žmogus nesugeba pastebėti, kai jį išnaudoja. Citata: „Aš už tavęs netekėsiu, bet pinigus pasiimsiu“ puikiai apibūdina šį atvejį. Lygiai taip pat pavaizduotas santykių kontekstas tarp Ritos ir jos turtingo vyro, kurių santykis prilygsta santuokai iš įskaičiavimo – puikiai matosi, kad net ir patys turtingiausi yra labai nelaimingi žmonės. Gyvenimas jiems neteikia to džiaugsmo, kokį jaučia eiliniai žmonės, kovojantys dienas iš dienos dėl geresnio duonos kąsnio.
Muzikinis juostos apipavidalinimas taip pat sukelia daug emocijų – tai puikus trijų kompozitorių, tarp kurių galime išgirsti ir lietuvės Alinos Orlovos kūrinį, darbas, sukeliantis daug optimistiškų, pesimistiškų ir kartu neutralių emocijų. Muzikinės kompozicijos pakankamai gerai priderintos prie bendro juostos pasakojimo koncepto. Taip pat gerai sužaista su kamera – operatorius puikiai sugebėjo apčiuopti reikalingas detales ir herojų emocijų gilumą. Priartinimas prie kiekvieno iš jų veidų leidžia žiūrovams pamatyti iš labai artimos prizmės jų išgyvenimų paletę. Montažas ir garso operatoriaus darbas aukštumoje. Nėra prie ko prikibti, ypač, kai istorija vystoma iš labai patrauklios ir neerzinančios pusės. Sklandžiai susipina dvi istorijos į vieną didelę, todėl peržiūros metu vyrauja įtampa ir kartu nežinomybė, intriga dėl tolimesnių herojų likimų.
„Žvaigždė“ – tai režisierės Anos Melikian karjeros triumfas, kuriame apčiuopiamos itin svarbios socialinės ir visuomeninės problemos, apibūdinančios turtingų ir nepasiturinčių žmonių gyvenimo akimirkas ir jų matomą pasaulį. Filmas šiek tiek slegiantis, bet kartu ir optimistiškai nuteikiantis dėl svajonių siekimo bet kokia kaina. Juostoje galime pamatyti stulbinantį mūsų tautietės, aktorės Severijos Janušauskaitės pasirodymą, kuris tikrai turėtų būti vertas Oskaro apdovanojimo.
