Pietų Korėjos režisieriaus Kim Ki-duko Lietuvos žiūrovams pristatyti nereikia. Šio kino kūrėjo filmai Lietuvoje yra laukiami ir turi savą auditoriją. Galima sakyti, kad Kim Ki-dukas yra vienas mėgstamiausių festivalio „Kino pavasaris“ režisierių, mat kasmet žiūrovams pristatomas naujas jo darbas, o 2011 m. jam buvo skirta retrospektyva. Visą laiką pasižymėjęs poetišku kinu, nors ir prieštaringai vertintas dėl atvirų smurto scenų ir žiauraus elgesio su gyvūnais, Kim Ki-dukas sugebėdavo išlaviruoti ir išlaikyti aukštą estetinį savo kuriamų filmų lygį. Tačiau 2013 m. sukurtas filmas „Mobijaus juosta“ („Moebius“), kuriame neištariamas nė vienas žodis, daugumą žiūrovų nuvylė savo vulgarumu ir banaliu kūno žalojimu. Tad naujas Kim Ki-duko darbas intriguoja jau vien tuo, kad galėtų tapti atsakymu, kuria kūrybine kryptimi pasuks beveik visą Tolimųjų Rytų kiną vakariečių akyse simbolizuojantis režisierius – pavyks jam susigrąžinti kino poeto vardą ar, priešingai, teks pripažinti savotišką kūrybinį išsisėmimą.
Vėlų gegužės 9-osios vakarą Seule du užpuolikai nužudo moksleivę. „Užduotis atlikta“ – tokia žinutė perduodama grandine aukščiau, iki pačios viršūnės. Tačiau netrukus vienas iš užpuolikų pats atsiduria aukos vietoje – jį pagrobia ir į apleistą bunkerį atveža karinėmis uniformomis vilkintys asmenys. Bunkeryje pagrobtajam (akt. Joo Hee-joong) įsakoma rašyti pasiaiškinimą apie tai, ką jis veikė gegužės 9 d., o pasiaiškinimui neatitikus reikalavimų, pagrobėjai, save vadinantys Šešėliais, pradeda kankinimus. Egzekucija nutraukiama tada, kai Šešėlių vadą (akt. Ma Dong-seok) tenkina parašytas pasiaiškinimas, kuris užantspauduojamas kruvinu delno atspaudu. Lygiai tokia pati procedūra su skirtingomis dekoracijomis ir skirtingais kankinimo metodais iš eilės taikoma visiems septyniems įtariamiesiems – tad sužinojęs, kad ir jo bendrininką ištiko toks pats likimas Jeong Yi-se paseka Šešėlius, kad išsiaiškintų savo grobikų paslaptį ir atskleistų jų tapatybes.
Nors ir prieš tai savo filmuose Kim Ki-dukas atvirai rodė smurtą, šis jo filmas, kartu su „Pieta“ (2012 m.), yra, ko gero, vienas žiauriausių jo kūrinių. Tad jautresniems žiūrovams tikrai nerekomenduojamas. Čia be skrupulų rodomi smūgiai ir kraujas, kaulų traiškymas ir elektros srovės leidimas, besipriešinantys pagrobtieji ir jų beviltiški pagalbos šauksmai. Žodžiu – jokios andainykštės poetikos, jokio grožio, jokios vilties.
Tačiau kad ir kaip paradoksaliai po tokio nupasakojimo skambėtų, „Vienas prieš vieną“ nėra vien tik betikslio smurto filmas. Jis palieka apmąstyti bent keletą gilesnių minčių. Pabaigoje ypač gerai atsiskleidžia idėjos, kad smurtas gimdo tik dar daugiau smurto; kad neužtenka būti tik sraigteliu sistemoje ir aklai vykdyti įsakymus, po to neprisiimant atsakomybės, galiausiai – kad būtent tas pats mažiausias sraigtelis ir gali sunaikinti visą sistemą. Paraleliai atskleidžiami savavališką teisingumą vykdančių Šešėlių portretai – tai visuomenės paribiuose gyvenantys žmonės, vargdieniai ar nepilnaverčiai, savarankiškai įsitvirtinti nesugebantys parazitai, patys nuolat kenčiantys nepriteklių, pažeminimus, smurtą, įkalinti tiek savo kompleksų, tiek aplinkybių.
Vis tik scenarijus turi spragų. Kartais sunku paaiškinti būtent tokį veikėjų elgesį – kodėl jie to imasi ar, kaip tik, kodėl nepasitraukia iš niekur nevedančios situacijos. Kitais atvejais sunku įtikėti rodomos scenos fiziniu realumu – pvz., kaip tokio įkyraus stebėtojo nepamato patys Šešėliai, arba kaip jis sugeba pasiekti tokius matymo taškus, iš kurių laisvai gali stebėti visą vyksmą, arba tai, kaip jis viską gali matyti tamsoje, kai kitiems reikia naktinio matymo žiūronų.
Kaip ir daugelyje kitų Pietų Korėjos filmų, aktoriai pasižymi emocionalia vaidyba. Gal kartais ir kiek per daug, tačiau tai veikiau ne priekaištas aktoriams, kiek kultūrų ir (vaidybos) tradicijų skirtumai. Iš esmės aktoriai palieka gerą įspūdį, kadangi dažnai jie negali pasitelkti visų išraiškos priemonių – ypač Šešėliai, kadangi neretai maskuoja veidus, slepia akis po tamsiais akiniais ir panašiai. Ko gero, geriausiai atrodo Šešėlių vadeivą vaidinantis Ma Dong-seok. Moteriški personažai, kaip dažname Kim Ki-duk‘o filme yra antraplaniai ir ne itin išplėtoti.
Techninė pusė vertintina pakankamai gerai. Nors veiksmas daugiausia vyksta naktį ir pritemdytoje patalpoje, išlaikoma pakankamai aukšta vaizdo kokybė, viena kankinimų scena trumpai nufilmuota naktinio matymo kamera. Kamera viską fiksuoja iš labai arti, kartais norėtųsi šiokios tokios distancijos. Garso montažas prisideda prie slogios atmosferos kūrimo ir tikrai neblogai pašiurpina žiūrovus tiksliais ir itin realistiškais garsais. Didžioji filmo dalis praeina be muzikos, tačiau pabaigą sušvelnina švelnios azijietiškos melodijos.
„Vienas prieš vieną“ – tai ypatingai žiaurus, tačiau vis tik savą žinią nešantis filmas, kuris netampa vien pasitaškymu kraujais ir šiurpių klyksmų kratiniu, nors to čia tikrai netrūksta. Vis tik, jei anksčiau Kim Ki-dukui būdavo priekaištaujama už vienodumą, esą, iš esmės – visa jo kūryba – tai vienas ir tas pats filmas, tai kiek kitokios krypties paieškos truputį nuvilia. Nors atviras žiaurumo demonstravimas Kim Ki-dukui kone nuo pat kūrybos pradžios nebuvo naujiena, jo sukeltas nemalonias emocijas sugebėdavo atpirkti poetiški ir tapybiški vaizdai, kino estetika ir vizualioji pusė. Dabar šis balansas smarkiai išsiderino – į žiaurumo pusę. Belieka tikėtis, kad ne galutinai.
