„Ponas Terneris“ yra gerokai nutolęs nuo tradicinio epo apibrėžimo. Šio filmo istorija yra per daug siaura ir neturinti tiek daug sudedamųjų dalių, kad ją būtų galima pavadinti epine. Ir visgi „Ponas Terneris“ turi pačias geriausias epinio filmo tradicijas. Istorija čia yra papasakojama per vieną veikėją, tačiau tuo pačiu juostoje nevengiama pasinerti į kur kas platesnes temas, tiesiogiai nesusijusias su jos siužetu. Tačiau pats svarbiausias dalykas, kurį čia padaro niekada neprašaunantis režisierius Mike‘as Leigh, yra tai, jog jis sukuria nepamirštamą atmosferą, užburiančią iškart prasidėjus filmui.
Jam to reikia. „Pono Ternerio“ istorija, nesvarbu, iš kokio kampo pažiūrėsite, nėra tokia įdomi, kad drąsiai viena galėtų užpildyti pustrečios valandos, tačiau filmo kūrėjai šioje vietoje net nebando apsimetinėti. Juostoje yra pasakojama apie paskutiniuosius garsaus britų dailininko J.M.W. Turnerio, nuostabiai įkūnijamo aktoriaus Timothy Spallo, gyvenimo dešimtmečius. Nemačius šio filmo, XIX amžiaus viduryje vykstantį veiksmą galima apibūdinti tik taip, kadangi svarbiausi „Pono Ternerio“ elementai slypi konkrečiose ir per visą filmą išmėtytose detalėse.
Tai ir yra sunkiausia žiūrint, o vėliau ir aprašant biografinius filmus. Jeigu kūrėjai nusprendžia parodyti savo subjekto gyvenimą kuo arčiau tikrovės (ko jie tikrai neprivalo daryti, kadangi šis darbas priklauso dokumentinių filmų kūrėjams), reikia nusiteikti tam, kad tame kūrinyje nebus konkretaus siužeto. „Ponas Terneris“ yra vienas tų atvejų, kadangi šio filmo negalima suskirstyti dalimis ir bet kokio pokalbio metu apie jį norisi kalbėti kaip apie visumą. Pustrečios valandos paskyrimas vienam filmui yra nemenka investicija, tačiau jis veiks tik tuomet, jeigu bus peržiūrėtas pilnai.
Priežastis paprasta – bėgant laikui filme daug kas keičiasi. Tiesa, pasikeitimai įvyksta tik aplink pagrindinį herojų; jis pats į kūrinį įžengia visiškai susiformavęs. Piktas ir niurzgantis dėl nepatinkančių dalykų Terneris iš pažiūros yra tas tradicinis biografinių filmų herojus/genijus, kuris svarbiausius dalykus gyvenime pasiekia dėl savo savanaudiškumo ir nepamatuoto užsispyrimo. „Ponas Terneris“ ilgainiui atskleidžia, ką dėl savo pagrindinės meilės – tapybos – yra paaukojęs pats dailininkas. Jo santykiai su šeima yra katastrofiški, kuomet jis artimuosius ignoruoja net sunkiausiomis akimirkomis ir neparodo jokių emocijų jų link. Kiti jam prijaučiantys žmonės, kuriuos pavadinti tikrais draugais būtų sunku, galbūt norėtų bendrauti su Terneriu, tačiau jis visus pakankamai greitai atstumia ir laiką leidžia prie molberto.
Nuostabiausia šioje vietoje yra tai, jog viskas yra pateikiama konkrečiai. Nėra antraeilio veikėjo, kuris žiūrovams nenatūraliai papasakotų Ternerio gyvenimo istoriją. Mes ją pamatome patys, o jo elgesys yra atskleidžiamas konkrečiose situacijose, kai žmonės jo prašo pinigų ar kitokios pagalbos, ir jis nuo to arba išsisuka, arba į tai puola su neįtikėtinu entuziazmu. Tai yra viena įdomesnių Ternerio savybių – jis myli kraštutinumus ir geriau nieko neturi nei kažko gauna tik pusę. Dėl tokių savybių teoriškai jis yra baisus žmogus, kuris daro tik tai, ką nori, ir tiki, kad suteikia kitiems žmonėms džiaugsmo juos prisileisdamas arčiau savęs, kas yra turbūt pagrindinis savanaudiškumo simptomas.
Ir visgi nemanau, kad filmo pabaigoje bus daug žmonių, kurie į Ternerį žiūrės kaip į blogą ar stipriai nekenčiamą žmogų. Pripažįstu, kad keliose filmo vietose buvo sunku susitapatinti su Terneriu ir jį suprasti, nes nepaaiškinamo dviveidiškumo tikrai pasitaikė, tačiau visumoje jis yra neįtikėtinai įdomus veikėjas. Iš dalies dėl to, kad jis, banaliai pasakius, gyveno ne savo laiku. Ir nebūtinai dėl tapybos, kuri yra tikrai estetiška ir įdomi, tačiau filmo pradžioje neatrodanti kaip kažkuo išsiskiriantis dalykas. M. Leigh čia tapybos nenaudoja kaip svarbios siužeto detalės ir net jeigu jis parodo tapantį Ternerį, čia nėra tradicinio monologo apie tapymo techniką ar simbolizmą, kas yra būdinga 97 procentams dabartinių biografinių filmų.
M. Leigh čia kur kas labiau domėjosi tuo, kaip Terneris ir jo tapyba atrodo plačiajame kontekste. Ir XIX amžiaus Anglija yra tikrai įdomus kontekstas. Tai nėra ta senovinė Anglija, kurioje yra romantizuojama monarchija ir didingumas, ir didžiojoje filmo dalyje tai dar nėra pramoninės revoliucijos Anglija, kurią tradiciškai tamsiai piešia daugelis kūrėjų. Šita Anglija yra visiška karikatūra, su ramiai ir perspaustai mandagiai besielgiančiais ponais, šlykščiais ir autoriteto neturinčiais tarnais bei precizišku tradicijų puoselėjimu. Tokia Anglija tikrai egzistavo ir jos pateikimas čia suteikia neįtikėtinai juokingų epizodų, tačiau tam reikia visiškai pasiduoti M. Leigh vedamam ritmui.
Apie jį kiek vėliau, tačiau kalbant apie Ternerį visos Anglijos ir tuometinės visuomenės kontekste reikia suprasti, kad niekas čia nėra perspaudžiama. Jis nėra tradicinis ir nepaaiškinamas taisyklių griovėjas; Terneris darė pakankamai keistų dalykų, kad būtų pastebėtas ir dėl to išjuoktas, bet kartu ne toks ekstravagantiškas, kad sukeltų didelę revoliuciją mene ar socialiniame gyvenime. Toks vidutiniškas jo statusas visuomenėje padėjo iš pažiūros privačiam ir atsiskyrusiam žmogui, tačiau jis tuo pačiu jautė, kad rimtas įvertinimas turi atrodyti visai kitaip. Filmo viduryje yra kelios scenos, kai jis, paveiktas stiprios emocinės traumos, tarytum nori pakeisti gyvenimą ir pradėti gyventi kitaip, galbūt atvirai rodant emocijas ir visiškai atsiskleidžiant, tačiau ilgainiui tampa aišku, kad to išmokti jis jau negali.
Tos scenos vienos pačios yra sukonstruotos įdomiai, pirmą kartą leidžiančios nuoširdžiai prijausti pagrindiniam veikėjui. Ir visgi labiausiai ten paveikia ne jose vykstantys įvykiai, o juos lydinti atmosfera. M. Leigh šia prasme yra genijus, kurių kino pasaulyje yra reta. Tai jis jau buvo pademonstravęs tokiuose filmuose kaip „Paslaptys ir melas“ (angl. „Secrets and Lies“), „Topsy-Turvy“ ir daugelyje kitų. Čia bendra filmo nuotaika veikia kiekvieną sceną. Nei vienas epizodas čia nėra greitas ir net tie, kurie galėtų būti greitesni, čia yra sulėtinami iki mažiausio greičio, panašiai kaip Davido Lyncho filmuose. Filmavimo patalpos yra itin didelės, kadangi dažniausiai veiksmas vyksta Ternerio dailės studijoje ar kieme, filmavimo kampai dažnai yra platūs, ir M. Leigh kantriai laukia, kol veikėjas pereis iš vienos kadro dalies į kitą. Tai trunka ilgai ir nėra skirta nekantriems žmonėms, tačiau turintys pakankamai laiko ir noro dėl tų scenų galiausiai ir verks, ir juoksis, ir niekas nesupras, dėl ko tai vyksta. Tai ir yra aukščiausio lygio menas.
Vizualioji filmo pusė, vedama kinematografo Dicko Pope‘o, už savo darbą filme nominuoto Oskarui, irgi yra kaip saldainis. Nereikia ypatingos įžvalgos, kad būtų galima suprasti, kokia didžiulė darbo dalis buvo sudėta į filmo vaizdinius. Platūs kampai ir senosios Anglijos kraštovaizdis yra viena; sugebėjimas pateikti tą kraštovaizdį su saulėlydžiu pašonėje taip, kad jo spalvų paletė primintų įdomiausius paveikslus, yra visai kas kita. Ir net jeigu aš tikrai gerbiu filmo kūrėjus, kurie sugebėjo pateikti tokius vaizdinius, man jų buvo kiek per daug. Pamatęs juos pirmuosius porą kartų net įkvėpiau, nes tokius kadrus filmuose galima pamatyti itin retai. Visgi bėgant laikui režisierius tuo pradėjo piktnaudžiauti ir pradinis įspūdis buvo iš dalies sumenkintas, net jeigu ir per daug nesugadintas.
Ta svajingoji, savo spalvomis ir lėtumu pakerinti atmosfera yra nuostabus filmo bruožas, ir šioje vietoje net nereikia ginčytis, ar svarbiau čia yra siužetas, ar režisūra – aišku tiek, kad vienas be kito šiame filme jie neišgyventų. Tačiau kai susiveda visi galai, tampa aišku, kad „Ponas Terneris“ yra tik neišskiriamų draugų M. Leigh ir T. Spallo filmas. Čia yra kitų aktorių, sugebančių pasirodyti visai nepaviršutiniškai – tarp jų yra ir Dorothy Atkinson, įkūnijanti jautresnę ir tuo pačiu agresyvesnę Ternerio pusę atskleidžiančią jo tarnaitę Haną; Paulas Jessonas, vaidinantis Ternerio tėvą Viljamą (net jeigu T. Spallas už jį atrodo kur kas vyresnis), ir daugelis kitų. Dėl jų daugybė linksmų dialogų ir keistų situacijų neveiktų taip gerai, kaip veikia dabar, tačiau pagyrimai kliūva ne jiems.
Urzgiantį ir daug kuo nepatenkintą, tačiau tuo pačiu suprantantį, kad toks gyvenimas neteikia daug džiaugsmo, žmogų įkūnijantis T. Spallas pademonstravo vieną geriausių 2014-ųjų metų pasirodymų kine. Turiu pripažinti, kad kiek esu matęs T. Spallą, tiek jis visur vaidina daugmaž taip pat, ir M. Leigh veikiausiai pritaikė savo scenarijų būtent šiam aktoriui, tačiau nuo to vaizdas yra tik geresnis. T. Spallas sugeba atskleisti Ternerio susiskaldymą ir, kai reikia, tvirtumą, nei vieną kartą to neperspausdamas ir visad tai darantis su žiupsneliu humoro. Jis tiesiog atspindi visą šį filmą ir dėl to viskas čia atrodo dar gražiau.
