Po to, kai viena grafomanė vampyrus subanalino iki išblyškusių nepaprasto grožio paauglių, lakstančių sportiniais automobiliais, o kino kūrėjai, užuodę greitus pinigus ir potencialią jaunų mergelių auditoriją, minėtos grafomanės kliedesiui dar suteikė Roberto Pattinsono išvaizdą, ir, kai po to iš paskos į fikcinį pasaulį sugužėjo tiek vampyrų, kiek jų nėra buvę jau kokį gerą šimtmetį, atrodė, kad už juos nieko blogiau negali būti. Kita vertus – toks kičas kaip pusiau transvestitas, pusiau sekso simbolis vampyras sąlyginis vegetaras retai kada susiklosto vienoje vietoje. Taigi minėtoji grafomanė pavertė žodį „vampyras“ vos ne keiksmažodžiu, kurio bent šiokį tokį skonį turintys kino žiūrovai stengėsi bent kurį laiką nevartoti, kad netyčia nebūtų priskirti tai masinei taip pat jau minėtų mergelių armijai, už savo blyškųjį dievuką pasiruošusių net ir taikiausiam kritikui tiesiogine prasme perkąsti gerklę. Tačiau ne viskas prarasta! Vampyrų reputaciją dar galima išgelbėti – taip nusprendė du jauni Naujosios Zelandijos režisieriai Jemaine Clement ir Taika Waititi ir išties į vampyrus pažvelgė visai netikėtu ir labai originaliu kampu, sukurdami… dokumentinį vaidybinį (mokumentinį) filmą apie keturių vampyrų gyvenimą šiuolaikiniame Velingtone.
Susipažinkite! Štai – Viago (akt. Taika Waititi), dar visai jaunas vampyras (379 m.). Jis gyvena Velingtone, Naujojoje Zelandijoje. Būstą nuomojasi su dar trimis draugais vampyrais: ūmiu, sadistinių polinkių, atsineštų iš Viduramžių, turinčiu Vladislavu (akt. Jemaine Clement) (862 m.), nevalyvu maištininku Diakonu (akt. Jonathan Brugh) (183 m.), švelniai vadinamo draugijos Jaunėliu, bei tik vegetuojančiu Piteriu (akt Ben Fransham) – garbaus, daugiau kaip 8000 m. amžiaus vampyru, kuris gimtadienių jau nebešvenčia, o išvaizda labai primena grafą Orloką – vieną pirmųjų vampyrų, pasirodžiusių kino ekranuose („Nosferatu“, 1922 m.). Pats Viagas yra galantiškas ir elegantiškas XIX a. stiliaus drabužiais besipuošiąs dendis. Filme vampyrai, prieš tai pažadėję nenudobti filmavimo grupės ir negerti jų kraujo, aprodo savo būstą, prieš kamerą sprendžia buitines problemas, iškylančias tarpusavyje (tokias, kaip jau daugiau kaip penkerius metus neplauti kruvini indai, arba tai, kad, pvz. Viago nieko prieš, kad kiti parsiveda aukas ant jo puikiosios sofos, tačiau jei jau taip darot, būkit mieli ir pasitieskit laikraščių ar rankšluosčių, kad nesugadintumėt apmušalo). Be to vampyrai yra socialūs ir komunikabilūs – nors jie stengiasi per daug nesiviešinti, bet nesėdi užsidarę tarp šešių karsto sienų (nebent išskyrus Piterį). Be naivių aukų, kurias parsiveda vakarienės (t. y. auka nežino, kad būtent ji(s) pats/ pati ir taps ta vakariene), vampyrai dar turi pagalbininkę Džeki (akt. Jackie van Beek), kuri pagal pavaldumo santykius yra Diakono tarnaitė ir kuri pati trokšta tapti nemirtinga vampyre bei tikisi, kad už uolų patarnavimą vieną dieną jos aštriailčiai draugai išpildys šį norą. Be to vampyrai naktį eina į miesto centrą, lankosi naktiniuose klubuose, bendrauja su mirtingaisiais (kurie vėliau ir tampa jų aukomis), netgi konfliktuoja su vietiniais vilkolakiais. Prieš kamerą jie mielai demonstruoja savo vampyriškas galias, bet taip pat ir susipažįsta su naujosiomis technologijomis, nors kai kurie neatsisako ir senųjų įpročių (kaip Vladislavas, turintis senovinį kankinimų kambarį). Be to jie turi savų švenčių, savų linksmybių ir visą amžinybę laiko.
„Ką mes veikiame šešėliuose“ – tai šmaikštus ir visiškai originalus požiūris į vampyrus. Žinoma, čia surinkti visi įmanomi prietarai apie juos. Tai vampyrai, kurie geria kraują, gali skraidyti arba pasiversti į bet kokį gyvūną, užhipnotizuoti žmones. Tai vampyrai, kuriems saulės šviesa pražūtinga, atvaizdas neatsispindi veidrodyje, miegoti gula į karstą, o sidabrą gali nešioti ne ilgiau kaip kelias sekundes. Kitur užeiti jie gali tik pakviesti (dėl ko daugiausiai ir ginčijasi su naktinių klubų apsauginiais), mėgsta nekaltas mergeles ir bernelius, bet paragavę žmonių maisto labai smarkiai subloguoja. Žodžiu – tai kuo tikriausi klasikiniai vampyrai, su aštriomis iltimis, kurias gali bet kada susmeigti savo aukoms į kaklą. Tiesa, jie nedėvi apsiaustų aukštom apykaklėm, yra įgiję imunitetą česnakui ir švęstam vandeniui bei yra superseksualūs (bent taip mano Diakonas). Tačiau visa tai yra pristatoma kaip tikrovė ir tai iš karto įtraukia, nes išties labai įdomu stebėti šių fantastinių būtybių „tikrą“ gyvenimą.
Filme vaidina abu jo režisieriai. Taika Waititi vaidina rafinuotąjį ir subtilų Viago, Jemaine‘as Clement – ūmųjį Vladislavą. T. Waititi, kurdamas minkštų judesių ir švelnaus balso Viago personažą, prototipu pasirinko savo mamą (!), o Jemaine‘ą Clement vaidinantį Vladislavą (taip, TĄ Vladislavą, kitaip žinomą dar kaip Vladą D. iš Transilvanijos), įkvėpė Garry‘io Oldmano vaidmuo filme „Drakula“ („Dracula“, 1992 m.). Tik, žinoma, nereikia apsigauti – nors šalia akivaizdaus blogiuko Vladislavo Viago atrodo mielas ir švelnus, jis taip pat bet kada gali susmeigti savo iltis į kaklą. Šiek tiek nervingą ir maištauti linkusį Diakoną vaidina Jonathanas Brughas. Visi trys pagrindiniai veikėjai yra saviti – juos vaidinantys aktoriai sukuria skirtingus ir įsimintinus personažus. Jie taip susitapatinę su savo personažais ir taip mėgaujasi juos įkūnydami, kad atrodo, jog ne vaidina vampyrus, o patys tokie yra. Kita vertus, tas pats pasakytina ir apie kitus filmo aktorius – filmo stilius – mokumentika – leidžia ne vaidinti, o tiesiog būti kuriamoje fikcinėje realybėje.
Tiesa, būtent mokumentika ir apriboja daugelį techninių aspektų. Čia nėra įspūdingų kameros viražų, vaizdas dažnai nestabilus – šokčiojantis, nes filmuojama dažniausiai sekiojant paskui vampyrus. T. y. siekiama sukurti tikro dokumentinio filmo įspūdį, kai operatorius su mobilia kamera vaikšto iš paskos ar šalia ir fiksuoja įvykius ir personažų emocijas. Be to, kadangi tai „dokumentinis“ filmas apie vampyrus, o jiems saulės šviesa, žinia, kenkia, filmuojama daugiausia naktį. Vaizdo montažas, vėlgi, dėl pasirinkto stiliaus labiau atitinka televizijos laidoms, o ne kino filmams keliamus reikalavimus. Muzika taip pat, pagal filmo stilistiką, diagetinė, tačiau temperamentinga ir suteikianti puikų foną vampyrų šėlionėms.
„Ką mes veikiame šešėliuose“ – originali, linksma, šiek tiek kičinė, šiek tiek parodijuojanti komedija, kuri kartais netgi balansuoja ties kvailumo riba, tačiau sugeba nepaslysti ir išlaikyti reikiamą lygį. Be to, kelios kiek gilesnės užuominos apie bėgantį laiką suteikia filmui daugiau išliekamosios vertės. „Ką mes veikiame šešėliuose“ – tai filmas, leidžiantis vėl prisiminti tuos tikrus, klasikinius vampyrus, ir pamatyti, kaip jiems sekasi prisitaikyti prie modernaus pasaulio. Jį pažiūrėjus, taps aišku, kad vampyrai – beveik tokie patys kaip mes. Neskaitant nemirtingumo ir kraujo troškimo, jie susiduria su lygiai tokiomis pačiomis kasdienėmis problemomis, kaip ir mes, tik dėl tų kelių skirtumų jas sprendžia kiek kitaip. Bet tai ir yra smagiausia.
