Ukrainietis trumpametražių filmų režisierius ir savo paties kuriamų juostų scenaristas Miroslavas Slabošpickis galiausiai pristatė pirmąjį pilno metro darbą, kuris jau sugebėjo pasižymėti daugybėje pasaulio kino festivalių ir pelnyti ne ką mažiau apdovanojimų už originaliai pateikiamą idėją ir gana niūrią tikroviškumu spinduliuojančią temą apie nežmogišką jaunų žmonių elgesį, neatsižvelgiant į visuomenės nustatytas normas.

Įvardyti pirmąjį Miroslavo Slabošpickio pilnametražį darbą kaip šokiruojantį, labai atvirą ir tikras realijas Ukrainoje atspindintį filmą galima. Jį taip pat galima įvardinti ir kaip originaliai patektą juostą, kurios metu neištariamas nė vienas žodis, nes pagrindiniai herojai susikalba kurčnebylių gestų kalba. Tačiau pats šios istorijos vaizdavimas tolygus pseudo-dokumentiniam žanrui, kuriame vaizduojamas vieno internato jaunimas ir visa nusikalstama šios įstaigos hierarchija, todėl žiūrint šį filmą susidaro toks jausmas, kad scenarijus buvo rašomas ekspromtu. Tai nėra blogai, atvirkščiai, visai įdomu pamatyti šių jaunų žmonių, kurie vaizduojami filme, kasdienybę.

Juostos centre atsiduria neprigirdintis vaikinas Sergėjus, kuris pakliūna į tikrą vilkų irštvą. Būtent taip galima įvardyti to internato vykdomą politiką. Kurčnebyliai turi savo „paniatkes“, turi vadeivas ir daro nusikaltimus, kuriuos pridengia vyresnieji įstaigos darbuotojai. Norėdamas pritapti, Sergėjus padeda įvykdyti kelis užpuolimus ir vagystes, taip pat dalyvauja dviejų internato merginų kūnų pardavimuose vilkikų vairuotojams. Žinoma, kaip dažniausiai būna, jis įsimyli, ir norėdamas ją ištraukti iš prostitucijos gniaužtų, paperka vogtais pinigais, už kuriuos jis pats perka jos paslaugas. Tačiau pastojęs kelią visai „Genčiai“, jis išstumiamas iš bendruomenės. Galiausiai jaunuolis supranta, kad tai, kas vyksta internate, toliau tęstis nebegali ir jis padeda kovoti su nusistovėjusia sistema.

Pasakojimas apipintas klišėmis ir nieko naujo mes čia nepamatysime, kalbant apie filmo istorijos pateikimą. Visgi, gana tikroviškai pateiktas jaunų nusikaltėlių pasaulis, kuris yra net labai artimas mūsų, lietuvių visuomenei. Tai, kas dedasi pas kaimynus, ne taip ir nutolsta ir nuo Lietuvos realijų. Ir pas mus vyksta vaikų tvirkinimai specialiose įstaigose ar internatuose, gaujų užpuolimai ir dar kiti sunkūs nusikaltimai, kuriuos vykdo nepilnamečiai. Režisierius parodo tai gana drastišku būdu, nenuslėpdamas nieko nuo žiūrovo akių. Vaizdingai parodytas seksas, žmonių puldinėjimai ir muštynės, tačiau ar mes to nebuvome jau matę anksčiau? Deja, taip. Skirtumas tik tarp jau anksčiau matytų filmų – juose nedominavo kurtieji, ir juose būdavo pokalbiai.

Iš labiausiai šokiruojančių scenų, o jų buvo kelios, labiausiai įsimena labai žiauri ir dramatizmo prisodrinta aborto scena. Vyrams į ją sunku žiūrėti, o ką kalbėti apie moteris, kurios neabejotinai sugebėtų pajusti pagrindinės herojes kančias. Taip pat finalinė scena verčia susimąstyti apie smurto padarinius ir tai, jog smurtas sugeba sustabdyti visą purviną visuomenę. Nors vėlgi, kas matė visokius „Pjūklus“ ir kitus skerdynių filmus pasakys, kad „Gentyje“ parodyti tik nekalti žaidimai, kurie neprilygsta tam brutalumui, dominuojančiam jau minėto pobūdžio filmuose. Tačiau kai juostoje visą laiką jaučiama psichologinė įtampa ir ją dar pagardina gerai apgalvotas fizinis smurtas, tai žymiai labiau paveikia už visokių žarnų pjaustymą ar galūnių niekinimą.

Šnekant apie idėją, tai juostą galima palyginti su nebyliu kinu. Visgi viso filmo metu reikia įdėmiai stebėti pagrindinių veikėjų gestų kalbą, nes, kaip ir senose juostose, tarkim kokio Čaplino, viskas išreiškiama emocijomis, veido išraiškomis ir veiksmais. Už tai režisieriui didžiulis pliusas, jog jis apsiėjo be jokių žodžių ir sugebėjo taikliai perteikti savo nešamą žinutę. Taip pat ir neprofesionalūs aktoriai sugebėjo puikiai suvaidinti savo personažus. Kai kurie labai atvirai pademonstravo save, kalbant apie Janos Novikovos ir Grigorijaus Fesenko pasirodymus, tačiau ne vien už drąsą, bet dar ir už įtikinamą natūralią vaidybą jiems reikėtų paploti.

Operatorius filme taip pat ganėtinai išvaizdžiai pateikia šios juostos nemalonius vaizdus, tačiau jis tą daro iš gana meninės pusės, tad nesijaučia, kad vien tik atvirais vaizdais buvo bandyta šokiruoti. Viskas pateikiamas apgalvotai ir intriguojančiai, na, o smurtas pateikiamas taip, jog būtų galima susiimti už galvų. Montažas paprastas, nėra tiesioginės išplėstinės siužetinės linijos eigos, rodomas gabalais, o ir perėjimas iš vienos scenos prie kitos nėra grakštus. Kaip jau buvo minėta, viskas panašu į pseudo-dokumentinius vaizdus. Muzikinis takelis filme tai tyla. Šiuo atveju ji atspindi visą filme susiklosčiusią situaciją 100 procentų.

„Gentis“ – tai tyliai papasakotas, šokiruojančias, smurto perpildytas scenas vaizduojantis debiutinis pilno metro režisieriaus Miroslavo Slabošpickio darbas, kuriame galime įžvelgti vien tik skausmą, sielvartą, nusikalstamą internatinio kurčnebylių jaunimo veiklą, prostituciją ir visiškai niekingai gyvenančios šiuolaikinės visuomenės padarinius, dėl kurių kalti esame mes, abejingi ir nematantys kas dedasi aplink mus, žmonės.

7.8
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
7.0
Režisūra
9.0
Kinematografija
8.0
Garso takelis
10
Techninė pusė
6.0
Aktoriai
7.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles