Kontrolė

Pradėjus savo karjerą būnant popžvaigždžių fotografu galima save išbandyti ir kitoje meno srityje. Iš Olandijos kilęs fotografas Antonas Corbijnas yra būtent toks žmogus. Ėmesis režisieriaus darbo jis gali pasigirti, kad jo filmografijoje puikuojasi trumpametražiai filmai apie „U2”, „Depeche Mode“, „Metallica“ ir kitas muzikos grupes bei atlikėjus. 2007 metais A. Corbijnas nusprendė debiutuoti su savo pirmuoju biografiniu vaidybiniu filmu „Kontrolė“ (angl. „Control“). Sakyčiau, jog pirmasis blynas tikrai neprisvilo. Juosta buvo apdovanota ir nominuota daugybėje kino festivalių. Vienas iš rimtesnių prizų – „Auksinės kameros“ apdovanojimas Kanų kino festivalyje.

Filmas „Kontrolė“ pasakoja apie britų roko grupės „Joy Division“ vokalisto Iano Curtiso (akt. Sam Riley) gyvenimą. Režisierius kurdamas šią juostą rėmėsi jo žmonos Deborah Curtis biografine knyga „Liečiant per atstumą“ (angl. „Touching from a Distance“). Roko grupė gyvavo trumpai – 4 metus. Ianas Curtisas irgi. Sulaukęs 23 metų dainininkas nusižudė.

Būtent pastaruosius dalykus sužinojęs apie man asmeniškai negirdėtą grupę „Joy Division“ aš ir nusprendžiau peržiūrėti šį filmą. Juk tokios istorijos visad intriguoja. Pradėsiu nuo paties filmo pavadinimo – „Kontrolė“. Šis žodis yra asociacija su Iano gyvenimu. Dviprasmišku, sumišusiu, vietomis kontroliuojamu kitų žmonių, o kartais – ligos. Visa tai žiūrovui atskleidžiama Iano istorijos eigoje, nors pati filmo pradžia nuteikia kitaip. I. Curtisas – jaunas, uždaro būdo vaikinas, besidomintis muzika, poezija ir turintis svajonę tapti muzikantu. Šiek tiek pykčio visam pasauliui, jaunatviškas maksimalizmas ir svajonės, Ianui leidžia tvirtai žengti pirmus žingsnius karjeroje ir asmeniniame gyvenime. Dar būdamas 19 metų amžiaus jis veda savo meilę Deborah (akt. Samantha Morton), o dar po metų tampa vokalistu grupėje „Warsaw“ (vėliau persivadino į „Joy Division“).

Laikui bėgant Ianas tampa melancholiškas, vietomis flegmatiškas. Prie to smarkiai prisideda atsiradę epilepsijos priepuoliai. Problemų daugėja, atsiranda depresija, o kaip viskas baigiasi – žinote. Visa dainininko gyvenimo kelionė juostoje pateikiama paprastai, be jokių pagražinimų ar kraštutinumų. Žiūrovui, kuris nėra grupės fanas, ar girdėjęs apie pagrindinį filmo herojų, filmas gali pasirodyti ir vidutiniškas. Kitą vertus, čia skonio reikalas ir Holivudinių padailinimų, naudotų tokiuose filmuose, kaip „Rėjus“ (angl. „Ray“) ar „Ties jausmų riba“ (angl. „Walk the Line“) čia nepamatysite.

Juoda, balta ir pilka. Spalvos, kurios lydės Jusų akis dvi valandas. Šis, režisieriaus Antono Corbijno, sprendimas išleisti filmą nespalvotai tikrai pasiteisino. Juodai baltas vaizdas nėra skirtas perteikti rodomą laikmetį, nes jis paprasčiausiai nėra senas (veiksmas vyksta 8-ajame XX a. dešimtmetyje). Pagrindinė mintis – Iano Curtiso gyvenimas. Jis kažkuria prasme tikrai buvo bespalvis.

Kinematografiją ir garso takelį norėčiau aptarti bendrai. Šie du dalykai visame filme puikiai bendradarbiauja. Prie kameros darbo neturiu kaip prikibti. Paprasta, viskas laiku ir vietoje, o porą scenų įstringa vaizduotėje ir ilgiau. Turbūt tai yra būtent dėl tose scenose grojančios muzikos. „Joy Division“ dainos skambėjo didžiąją filmo dalį ir jos išties puikios. Prisipažinsiu – keletas jų jau atsidūrė mano grojaraštyje. Filmas apie roko grupę, taigi išgirsime ir „David Bowie“, „Sex Pistols“, „Iggy Pop“ dainų.

Vienas pagrindinių dalykų kuriant biografinį filmą – rasti kuo panašesnį aktorių į asmenį, apie kurį filmas ir bus. Samas Riley tų panašumų tikrai turi. Nors S. Riley vaidyba buvo nebloga, manau aktorius galėjo iš savęs išspausti tikrai daugiau. Suvaidinti pasirodymai dainuojant atrodė tikrai autentiškai ir visos Iano Curtiso manieros ant scenos buvo perteiktos puikiai. Antraplaniai aktoriai juostoje neužkliūna. Grupės narius suvaidinę Joe‘us Andersonas, Jamesas Anthony‘is Pearsonas ir Harry‘is Treadaway‘us savo darbą atliko tvarkingai. Didesnis dėmesys buvo skiriamas Iano Curtiso žmonos vaidmenį atlikusiai aktorei Samanthai Morton. Su savo vaidmeniu ji susitvarkė gerai. Mylinti, šeimyniška ir meilės atsako negaunanti žmona. Visi perteikti žmonos išgyvenimai neatrodė perspausti ir pritempti.

Tik peržiūrėjęs filmą labai pykau ant 1980 metais pasaulį palikusio Iano Curtiso. Jaunuolis pats nežinojo ko nori, o visos problemos filme nepasirodė tokios neišsprendžiamos, jog reikėtų užbaigti savo gyvenimą pačiam. Vėliau supratau kokią žinutę režisierius norėjo perduot. Žmogus, kurio būdas yra uždaras, o lengviausias kelias perteikt savo vidinius išgyvenimus yra muzika – be jos neišgyvens. To bijojo ir pagrindinis filmo herojus. Net jei ir nesate roko muzikos gerbėjas, šį filmą tikrai rekomenduočiau. O jeigu dar ir užsikabinsite už poros „Joy Division“ dainų, tikrai nenustebsiu.