Kodėl būtent jis?

Būna, kad kai patys filmai būna ne itin įdomūs, kur kas įdomiau yra žiūrėti į jame vaidinančių aktorių veidus ir stengtis suprasti, ką jie galvojo sutikdami vaidinti tokiame filme. Dažniausia tokių pasirodymų priežastis veikiausiai yra pinigai, ir niekas šioje vietoje aktorių neteisia, tik kai kurie menininkais save vaidinantys aktoriai šią priežastį naudoja įtartinai dažnai.

Tai nereiškia, kad aktoriai neturėtų imtis antraeilių darbų, kurie padengtų jų skolas. Tai juo labiau nereiškia, kad filmo „Kodėl būtent jis?“ aktoriai savo darbą atlieka atmestinai – jie yra geriausia šio filmo dalis, net jeigu vieni į savo vaidmenis yra įsijautę labiau nei kiti. Tiesiog solidi aktorių komanda sunkiai rišasi su mažiau nei solidžia istorija.

Siužetas yra matytas daugelį kartų – „Kodėl būtent jis?“ pasakoja apie Stefani (akt. Zoey Deutch), kuri yra priversta supažindinti savo tėvus Nedą (akt. Bryan Cranston) ir Barb (akt. Megan Mullally) su savo vaikinu Leirdu (akt. James Franco). Kadangi Leirdas yra savo žodžių ir jausmų nevaldantis bei pinigus į visas puses mėtantis turtuolis, o jo merginos šeima yra ganėtinai konservatyvi ir sunkiai priimanti naujoves, akivaizdu, kad konfliktų čia bus nemažai.

Konfliktai, tiesa, didžiąja dalimi yra nuspėjami. Pasipiršti norintis ir Nedo pritarimo siekiantis Leirdas sujaukia visą situaciją, kuri galiausiai tampa ganėtinai tipine kova tarp tėvo ir dukros vaikino. Apie pagrindinę istoriją daug kalbėti neverta, kadangi ji yra nuspėjama ir einanti visų modernių komedijų keliu (su absurdiškumu pradžioje ir giliu pamokslu pabaigoje), kas turbūt nieko nenustebins.

(Vienintelis įdomesnis pagrindinės istorijos aspektas – tai, kad siužetas sukasi apie atgyvenusią ir naujesniuose filmuose jau retai pasitaikančią istorijos detalę, kuomet vyras negali tekėti už moters, kol jam leidimo nesuteikia tos moters tėvas. Nors ši idėja skamba banaliai ir šio amžiaus komedijose pasitaiko retai, filmas tai supranta ir iš dalies parodo, kad mergina šioje vietoje nenori jaustis kaip savininką turintis daiktas, nors tas problemos išsprendimas yra pakankamai silpnas ir atmestinas.)

Nors filmas negali būti vadinamas komedijos šedevru, humoro jame yra ir didelė jo dalis yra pakankamai sėkminga. Sprendimas paversti Leirdą begėdišku turtuoliu, kurio namuose gali būti įvairiausi įrenginiai ir dekoracijos, bei prie tų įrenginių ir dekoracijų nuvesti komediją suprantančius aktorius yra formulė, kurią režisierius Johnas Hamburgas išnaudoja visai protingai.

Momentinės, porą minučių trunkančios ir su pagrindiniu siužetu daug bendro neturinčios scenos (kurių dauguma buvo įdėtos į filmo anonsą) didžiąją dalį laiko yra linksmos, prajuokinančios arba savo absurdiškumu, arba siurprizais, arba stebėtinai sėkmingai išnaudojamu ilgumu. Tikroviškumo filme yra nedaug ir visi išradimai, problemos ir jų sprendimai yra paaiškinami tik tuo, kad Leirdas turi nepadoriai daug pinigų, sukrautų iš jo paties įkurtos neaiškios žaidimų kompanijos, todėl apčiuopiamų konfliktų filme nesitikėkite, tačiau atskirų pajuokavimų filmas turi užtektinai.

Viskam padeda jau minėtieji aktoriai, padarantys tai, ką ir galima padaryti su jiems duota medžiaga. Filmas galėtų iškart sugriūti vien netinkamai pagrindinį veikėją įkūnijančio aktoriaus dėka, tačiau Jamesas Franco išnaudoja savo laisvumą ir visiškai kvailą naivumą tam, kad įkūnytų nedaug gilumo turintį veikėją, sakantį viską, ką jis galvoja, ir taip savo entuziastišku kvailumu prajuokindamas visą salę. Jam besipriešinantis Bryanas Cranstonas parodo kur kas mažesnį diapazoną, kadangi jam tenka pikto ir naujosios kartos įkyriai nesuprantančio tėvo vaidmuo, kas vienam geriausių visų laikų televizijos aktorių ir komedijos, ir dramos kategorijose turbūt nėra gyvenimo svajonė, nors ir čia jis sugeba savo pyktį pateikti daugeliu skirtingu būdų.

Pagrindinė filmo žvaigždė visgi yra keistąjį Leirdo patarėją/draugą Gustavą vaidinantis Keegan-Michael Key. Jo aktyvumas, energija ir absurdiškas akcentas šmėžuoja visose linksmiausiose filmo scenose, ir jis yra būtent tas aktorius, kuris čia gauna galimybę parodyti visą savo talentą – nuo buko ir emocijų neturinčio žvilgsnio iki kovos menų išmanymo. Absurdu gyvuojančiam filmui energija trykštantis veikėjas yra būtinas ir aktorius būtent tai ir suteikė.

Dukrą ir motiną vaidinančios Zoey Deutch ir Megan Mullally čia lieka nuošaly – jos gauna kelias scenas, kuriose gali parodyti kažką rimtesnio, nors jų veikėjos nuo pradžios iki pabaigos lieka neaiškios. Didžiąją laiko dalį jos praleidžia žiūrėdamos į kovojančius vyrus ir galiausiai tarsi atsidėkojimą gaunančios galimybę prieš kameras pasisakyti, kad jos irgi turi savo norų, tik va jau filmui neliko laiko tuos norus parodyti. Komedijose moterų nustūmimas į šalį yra toks dažnas reiškinys, kad jis jau nieko nestebina, net jeigu ištaisyti šią problemą nebūtų taip ir sunku.

„Kodėl būtent jis?“ šiaip jau nei karto nenukrypta netikėta linkme ir nepersistengdamas išlaiko visas minėtąsias didžiųjų Holivudo komedijų tradicijas (čia net yra akimirkai pasirodanti praeityje garsi muzikos grupė, kas yra ypač dažnas naujųjų komedijų šablonas). Vienintelis filmą iš daugumos išskiriantis dalykas yra tai, kad jis turi daugiau energijos nei kiti panašūs projektai ir aktoriai čia išties atrodo kaip savo pinigus pasiryžę užsidirbti profesionalai. Filmą vis tiek užmiršite po kelių dienų, tačiau bent jau jo metu nusijuoksite kelis kartus daugiau, nei tikėjotės.