Kine niekad nenutils diskusija, ar Woody Allenas kuria geresnes dramas, ar komedijas. Tiesa, kad visuose jo filmuose yra abiejų žanrų pėdsakų, tačiau visi jo filmai yra pakrypę į vieną ar kitą pusę. „Annie Hall“ yra labiau komedija, „Blue Jasmine“ yra labiau komedija, nors abiejuose filmuose yra užtektinai juokingų scenų ir dar daugiau nepatogaus lindimo į asmeninius veikėjų gyvenimus.
„Kita moteris“ yra vienas keisčiausių W. Alleno filmų dėl to, kad jis atitinka tik vieną žanrą. Tai yra tikra drama nuo pradžių iki galo, tokia, kokios režisierius niekad nebuvo sukūręs. „Kita moteris“ pasakoja istoriją apie Marion (akt. Gena Rowlands), filosofijos profesorę, nusprendžiančią išsikelti iš savo namų, kad galėtų parašyti knygą. Pasirodo, kad jos naujojoje kaimynystėje yra psichiatro kabinetas, kuriame Hope (akt. Mia Farrow) dalinasi savo asmeniniais išgyvenimais, o viską girdėdama Marion yra priversta kartu atsiminti ir įvertinti savo gyvenimą.
Struktūrine prasme „Kita moteris“ yra ganėtinai paprastas ar bent jau tradicinis pasakojimas, kuomet viską galvojanti ir pergalvojanti moteris ilgainiui pasimeta savo mintyse ir nebegali gyventi dabartyje, o vėliau yra priversta atsiminti savo gyvenimą ir jį stebėti iš šono. W. Allenas tai parodo pateikdamas praeities scenas, kurias vertina jau dabartinė Marion, ir kaskart ji susiduria su suvokimu, kad dabar elgtųsi visai kitaip nei praeityje. Dėl scenų ir Marion istorijos specifiškumo filmas tampa stebėtinai giliu. Marion nėra pateikiama kaip vien tik filosofė, kuri pernelyg stipriai galvoja apie savo gyvenimą. Ji tiesiog apie viską galvoja daug, o jos susidūrimas su psichiatrine aplinka jai leidžia į savo gyvenimą pasižiūrėti tokiu būdu, kokiu ji dar nėra žiūrėjusi.
Filme yra nemažai nepatogių scenų, nors šiaip visas filmas yra nepatogus. Vien jo idėja yra susijusi su savotišku šnipinėjimu, kai moteris iš pradžių nenori, o paskui pasiduoda norui klausytis to, kas vyksta šalia esančiame psichiatro kabinete. Marion sužino didžiausias kitos moters paslaptis ir slapčiausias mintis, todėl lyg ir natūralu, kad W. Allenas jai atsilygina mums parodydamas visus svarbiausius Marion gyvenimo momentus. Jo tikslas ir yra sukelti žiūrovams nepatogumą ir skausmą, o pernelyg specifines scenas jis galiausiai apibrėžia per jose pateikiamus jausmus (gėdą, kaltę, gailėjimąsi), kas leidžia pakankamai greitai susitapatinti su Marion ir pajausti bent kažką panašaus, ką jaučia ji.
Dėl to debatai tarp W. Alleno komedijos ir dramos yra visai įdomūs ir reikalingi. Jo komedija gali būti pernelyg įkyri, kartais žavinti savo specifiškumu ir įžvalgomis, tačiau ilgainiui išūžianti galvą W. Alleno (ar jo veikėjų) nesibaigiančiu neurotiškumu, kuomet kratymasis kažką sakant yra svarbiau nei tai, kas yra sakoma. Tuo tarpu jo drama, jo gebėjimas lįsti į veikėjų asmeninius gyvenimus dažnai yra įdomus, kadangi jis siekia konkretumo ir tuo pačiu metu universaliai pažįstamų jausmų. Komediją jis naudoja kaip gynybą, tarsi žinodamas, kad visad gali lįsti giliai, tačiau apsaugodamas save ar žiūrovus nuo pernelyg didelio gilumo, kad tas tiesos pripažinimas nebūtų per stiprus.
„Kitoje moteryje“ tos gynybos nėra. Tai yra bene vienintelis kartas W. Alleno karjeroje, kai jis nebandė apsimetinėti, nebandė erzinti savęs ar kitų savo keistais juokeliais ir kartu vienas iš nedaugelio kartų, kur jis neįdėjo savęs ar net save primenančio veikėjo į filmą. Tiek daug kalbėjęs ir vis dar kalbantis apie norą savo filmuose atskleisti universalų žmogiškumą, tik čia W. Allenas buvo pasistūmėjęs į tą pusę, su visu to nepatogumu ir skausmu. Čia yra pora scenų, kurias galėjo sukurti retas režisierius; gėdos socialinėse situacijose jausmą perteikė ne vienas kūrėjas, tik nedaug kas tame jausme praleido tiek daug laiko ir savo veikėjams leido dėl to gailėtis.
Kaip visada, aktoriai į aukštesnį lygį pakelia net blogiausias W. Alleno istorijas (mažai kas ginčysis, kad didžiausia jo stiprybė yra stiprių aktorių surinkimas), o čia su gana stipria istorija jie yra puikūs. G. Rowlands kaip didžiausią gyvenimo krizę patirianti ir dėl to visa apimantį silpnumą jaučianti bei atvirauti pasiryžtanti moteris yra tobula. Jos didžiausi ir žymiausi vaidmenys yra jos vyro Johno Cassaveteso filmuose, kur ji buvo ištobulinusi specifinių draminių vaidmenų įkūnijimą, ir nenuostabu, kad čia ji tiesiog blizga. Jos vyrą vaidinantis Ianas Holmas gauna kiek daugiau laiko nei kiti aktoriai ir vėlgi natūralu, kad atsidūręs savo žmonos krizės centre jis gauna nemažai vietos draminėms scenoms. M. Farrow, Gene‘as Hackmanas, viename paskutinių savo filmų pasirodžiusi Sandy Dennis ir daugelis kitų vaidina labiau epizodinius vaidmenis, tačiau jie įsimena bet kokiu atveju.
„Kita moteris“ iš dalies atrodo kaip W. Alleno klaida, jo išimtis iš taisyklės. Blogų komedijų ir tingių dramų pilnoje karjeroje režisierius niekad nebuvo toks atviras ir neapsimetinėjantis kaip čia, toks nepatogus ir tuo pačiu efektyvus. Tam tikra prasme šis filmas sugadina ne vieną W. Alleno kūrinį, kurių kai kurie ir šiaip yra blogi, tačiau dabar tampa dar blogesni, kai žinai, kad jis geba sukurti kažką tokio konkretaus be jokių blogų juokų ir išbūdamas visose nepatogiose scenose, kuomet kitame filme jis jose būtų tiesiog juokavęs. „Kita moteris“ yra W. Alleno visokeriopas subrendimas, kurį jis išnaudodavo pernelyg retai.
