Recenzija

Keršto įstatymas

Acts of Vengeance

Keršto įstatymas
N-16Drama, Veiksmo

Metai:
2017 m.

Trukmė:
87 min.

Šalis:
JAV, Bulgarija

Režisierius:

Isaac Florentine

Vaidina:

Antonio BanderasCristina SerafiniAtanas SrebrevEric AliLillian Blankenship

Platintojas:
Theatrical Film Distribution

4.3

Recenzijos autorius:
5.8
Redakcijos vertinimas:
6
Lankytojų vertinimas:
1

Recenzijos autorius:

Mykolas Kriščiūnas

Paskelbta:

2017 11 27

Antonio Banderasas filme „Keršto įstatymas“ vaidina vyrą, kuris žiauriu būdu praranda savo žmoną ir dukrą bei nusprendžia už jas atkeršyti. Tradiciškai skambančiame ir visus kerštaujančio vyro žanro elementus pasiskolinančiame filme vienintelis ryškus skirtumas nuo kitų žanro atstovų yra tai, jog A. Banderaso veikėjas nusprendžia duoti tylos įžadus. Jis tai net pagrindžia statistika: moterys kasdien pasako 50 tūkstančių, vyrai – keliolika tūkstančių, o jis pats dirbdamas advokatu pasakydavo daugiau nei 80 tūkstančių žodžių (kad pasiruoštumėte filmo banalumui jis tuo pačiu metu pamini, kad tik trys iš tų žodžių – „aš tave myliu“ – turi vertę).

Visa kita „Keršto įstatyme“ yra kaip seniai išmoktoje kiek per gerai ir tikrai per lengvai pritaikomoje keršto trilerių formulėje. Į veiksmą yra įsitraukusi rusų mafija. Piktas, nusigeriantis ir viskam apatiškas pagrindinis veikėjas kurį laiką žiūri į veidrodį ir galiausiai jį sudaužo. Kaip tėvas jis yra netikęs, dėl darbo ir kamščių vėluojantis į dukros pasirodymą mokykloje, ir priverstas eilinį kartą atsiprašinėti beigi pasakoti, kad jau kitą kartą tikrai pasirodys. Ilgainiui jis neaiškiais būdais gauna ištikimą šunį ir paslaugią draugę, net jeigu filmas jais abiem pabrėžtinai nesidomi.

Praktiškai visas įmanomas veiksmo žanro klišes išnaudojantis filmas tuo pačiu sugeba jas kartais pateikti taip, kad sudomintų, bet ne tiek, kad galima būtų žavėtis „Keršto įstatymo“ kokybe. Pavyzdžiui, kiekvienas yra galybę kartų matęs treniruočių montažus kine. Šis nėra kažkuo unikalus, parodantis fizinį veikėjo progresą, kai jis nuo vieno sunkaus atsilenkimo greitai išauga į kovų menų meistrą. Visgi kine dar turbūt niekam neteko matyti treniruočių montažo, kuriame veikėjas skaitytų Sun Tzu ir Platoną, ir skaitydamas tas knygas dar ir linkčiotų galvą tokiu būdu, kad prajuokintų visą kino salę. Filmo idėja paversti A. Banderasą ne tik šaltakrauju žudiku ir kerštautoju, bet ir visą savo mąstymą pakeičiančiu žmogumi yra išties įdomi, tik įgyvendinama atmestinai ir galiausiai neįdomiai.

„Keršto įstatymas“ yra suskirstytas į kelis skyrius, tarsi norint parodyti, kad filmas turi sudėtingą chronologiją ar pasakojimo sistemą, net jeigu jis pasakoja tik apie vieną veikėją ir jokio šokinėjimo laike čia nėra. Vienintelė tų skyrių egzistavimo priežastis yra tai, jog jie suteikia pretekstą kiekvieno skyriaus pradžioje pateikti Marko Aurelijaus citatą. Filmas ne kartą paaiškina, kas yra Markas Aurelijus ir jo „Meditacijos“, papasakoja apie stoicizmo idėjas ir tai pateikia kaip pretekstą, dėl kurio pagrindinis veikėjas nusprendžia duoti tylos įžadus. Apie kilnumo ir dabarties priėmimo idėjas pasakojęs Markas Aurelijus čia yra panaudojamas kaip neaiškus A. Banderaso pasiteisinimas ieškoti savo žmonos ir dukros žudikų. Toks stoicizmo idėjų pritempimas filmui, kuris šiaip viską daro absoliučiai taip pat kaip kiti savo žanro atstovai, yra nelabai smagus būdas parodyti, kad „Keršto įstatymo“ kūrėjai į čia aptariamą filosofiją nelabai gilinosi ir tiesiog džiaugėsi galėdami pateikti vieną kitą gražią Marko Aurelijaus citatą.

A. Banderaso tylėjimas, tiesa, yra tarp labiau pasisekusių filmo sprendimų. Veiksmo filmo žvaigždžių talentas visad svyruoja ir jie dažniau būna žinomi už savo nuožmius žvilgsnius ir pyktį ar ramumą nei draminius dialogus, nors vieniems pastarieji sekasi geriau nei kitiems. A. Banderasui dialogai nėra stiprioji pusė, nes jo sodrusis akcentas yra pernelyg gilus, kad neužkliūtų už savęs paties. Filmo dialogai, kad ir kiek mažai jų būtų, nėra įdomūs ar natūralūs, o A. Banderasas juos sakydamas atrodo nuobodžiaujantis, kas susideda į neentuziastingą ir veiksmo filmams kenkiantį vaizdą. Tuo tarpu tylėdamas jis sugeba padaryti išties daug, kadangi jo piktas ar tuščias žvilgsnis (ypač jam prisigėrus) yra unikalus ir išraiškingas, tokiu būdu ir leidžiantis išnaudoti gerąsias A. Banderaso savybes, ir paslėpti sunkesniąsias. Aišku, filmas to neišnaudoja iki galo, kadangi pagrindinis veikėjas kalbėdamas už kadro nenustoja girtis, kad jis yra davęs tylos įžadus, ir tada filmas tampa netyčine komedija, kuomet negali patikėti, kad viskas yra taip skaudžiai banalu.

„Keršto įstatymas“ tikrai galėtų būti blogesnis filmas nei yra, kadangi skirtingai nei šio žanro tragedijos, šiame kūrybinė komanda bent jau deda pastangas. Scenarijuje yra protingų (netgi tiesiogiai filosofinių) idėjų, net jeigu jos yra išnaudojamos tingiai. A. Banderasas yra intensyvus, nors nuobodžiaujantis tuomet, kai sėdi. Režisierius Isaacas Florentine‘as savo mažą biudžetą ir privalėjimą būti mažose patalpose bando kažkaip išnaudoti pasitelkdamas daug agresyvių priartinimų, pagreitėjimų ar sulėtėjimų kovos scenose ir panašiai, tik vėlgi, ribotas filmo biudžetas, kuomet veikėjai yra priversti sėdėti toje pačioje vietoje vis kitoje scenoje, kartais bado akis.

Girti filmą už tai, kad jis nėra toks blogas, koks galėjo būti, visad yra slidu. Bet kai jokių kitų minčių šis filmas nesukelia, toks pagyrimas atrodo visai tinkamai.

5.8Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
5
Režisūra:
6
Kinematografija:
6
Garso takelis:
5
Techninė pusė*:
5
Aktoriai:
8
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D