Recenzija

Kas naujo, gražuole?

What's Up, Tiger Lily?

Kas naujo, gražuole?
N-13Komedija, Nuotykių, Kriminalinis

Metai:
1966 m.

Trukmė:
80 min.

Šalis:
JAV

Režisierius:

Woody Allen, Senkichi Taniguchi

Vaidina:

Woody AllenThe Lovin’ SpoonfulFrank BuxtonLen Maxwell

5.9

Recenzijos autorius:
5.8
Redakcijos vertinimas:
6
Lankytojų vertinimas:
0

Recenzijos autorius:

Viktė Džiaugytė

Paskelbta:

2017 12 20

Kaip ten yra pasakęs Lao Dzė? Net ir tūkstančio žingsnių kelionė prasideda nuo vieno mažo žingsnelio. Kitaip tariant – net ir didieji menininkai, pripažinti meistrai turi nuo kažko pradėti. Visi išgyvena tą „pirmą kartą“, iškepa pirmą blyną, kuris vieniems būna daugiau, kitiems mažiau prisvilęs (retais atvejais – ir visai neprisvilęs). Pirmasis žingsnis – pirmasis kūrinys, jei jau leidžiamės konkrečiau į meno pasaulį, yra prisistatymas plačiajai auditorijai – pirminis įspūdis, kurio vėliau nebepakartosi. Tačiau jis dažnai tampa atskaitos tašku ir pagal jį galima vertinti ar kūrėjas vėlesniais savo darbais progresuoja, ar išlaiko tokį patį lygį, o gal nebepasiekia išsikeltos kartelės? Dar vienas dalykas, būdingas pirmajam kūriniui – dar labiau sukonkretinkime iki kino konteksto – dažniausiai tai yra labai asmeniškas darbas – arba bent jau toks, kuriame galime atpažinti tikrai nemažai pradedančio režisieriaus bruožų.

O kaip į kino pasaulį įžengė Woddy Allenas, kurio filmografoje šiandien yra apie penkiasdešimt filmų ir jis juos kepa kasmet beveik užsimerkęs? Tiesą sakant, labai originaliai. Sunku rasti kitą analogišką ar panašų atvejį kino istorijoje. Nes W. Allenas pasielgė labai savitai. Jo debiutinis filmas „Kas naujo, gražuole?“ (angl. „What’s Up, Tiger Lily?“) yra toks nestandartinis, kad įprastinė recenzijos struktūra ir vertinimas čia vargiai tinka.

Trumpai apie filmo siužetą

Slaptąjį agentą Filą Maskovičių (akt. Tsastuya Mikashi) suviliojusios dvi žavios damos – taipogi slaptosios agentės seserys Suki Jaki (akt. Akiko Wkabayashi) ir Teri Jaki (akt. Mie Ham) – atlydi jį į paslaptingą vietą, kur „neegzistuojančios, bet skambančios visai realiai“ Didžiojo Pakilaus Raspuro Aukštojo Madžaho valstybės užsienio reikalų ministras (akt. Tetsu Nakamura) Filą pasamdo ypatingai užduočiai. Misija nepaprasta – Filas Maskovičius turi surasti ir sugrąžinti pavogtą kiaušinių salotų receptą, kurio, panašu, gviešiasi ne vienas nedorėlis…

Kam filmuoti, jei galima… permontuoti?

Jei perskaitę šį trumpą aprašymą ėmėt ir patikėjot, kad W. Alleno debiutinis filmas yra tiesiog Džeimso Bondo serijos parodija a la Ostinas Pouersas, tai tikrai apsigavote. Jau pirmuoju savo filmu (ehm, jei tik taip jį galima pavadinti – ir netrukus paaiškinsiu, kodėl) W. Allenas pademonstravo savo originalumą, naujovišką požiūrį į kiną, šmaikščius dialogus ir puikiai įvaldytą komedijos žanrą. Tai yra – iš esmės, visa tai, dėl ko žavimės jo filmais iki šiol. Jei ne vienas „bet“…

Ta „menka“ smulkmena, einanti po priešinamojo jungtuko yra ta, kad W. Allenas kurdamas savo debiutinį filmą jo nefilmavo. Taip, perskaitėte teisingai. Jis tiesiog paėmė jau egzistuojantį tuo metu populiarios šnipų ir superagentų tematikos japonų režisieriaus Senkichi Taniguchi filmą „Tarptautinė slaptoji policija: Raktų raktas“ (jap. „Kokusai himitsu keisatsu: Kagi no kagi“, 1965 m.) ir jį iš esmės visą panauodojo savo debiutiniam filmui.

Čia prieiname prie antro „bet“ – t. y. vizualinė pusė yra minėtas japonų filmas, tačiau W. Allenas jį sukarpė ir permontavo, sukeisdamas scenų eiliškumą bei parašė dialogus, visiškai nesusijusius su tuo, kas vyksta ekrane. Taigi, filmas buvo perdubliuotas angliškai ir iš gal ir ne paties liūdniausio šnipų filmo virto absurdo komedija.

Komiškumo efektas

Prieš keletą metų „Kino pavasario“ komedijų rubrika žiūrovams prieš seansus pateikdavo kelias idėjas, kaip bet kokį filmą paversti komedija. Vienas jų – dialogai. Net ir ašaringiausią dramą visiškai nesunkiai galima perdirbti į komediją, jei iš personažų lūpų liesis visiškai absurdiškas tekstas. Būtent tokiu keliu nuėjo W. Allenas, kurdamas savo pirmąjį filmą.

Sekdami šio režisieriaus kūrybinį kelią, pastebime, kad ir vėlesniuose savo filmuose jis dažnai aiškinasi, kas filmą paverčia komišku (ko gero, ryškiausias pavyzdys – 2004 m. juosta „Melinda ir Melinda“ (angl. „Melinda and Melinda“), kur du režisieriai tą pačią istoriją pateikia iš skirtingų – komedijos ir tragedijos – perspektyvų (nors galiausiai taip ir lieka neaišku, kas iš tiesų atrodo juokingiau, o kas – graudžiau)). Tačiau vėlesniuose filmuose tai daroma subtiliau. O „Kas naujo, gražuole?“ galima laikyti gryniausiu kinematografijos eksperimentu.

Tolesnei kūrybai būdingi elementai

Jau užsiminiau, kad šiame, hm, hm, debiutiniame W. Alleno filme galima atrasti tuos elementus, kurie lydi daugelį jo filmų. Visų pirma – jau aptartas komiškumas. Turbūt nedaug kas drįstų ginčytis dėl to, kad W. Allenas yra vienas ryškiausių komedijų kūrėjų – tiek šiuolaikinio kino kontekste, tiek, ko gero, per visą septintojo meno istoriją. Svarbiausia, kad W. Alleno humoras nėra paviršutiniškas ar bukas – jo mėtomas užuominas dažnai reikia ne tik sugauti, bet ir išsilukštenti. Vis tik absurdas yra labai mėgstama jo priemonė – ką ir matome (ar, jei tiksliau – girdime) filme „Kas naujo, gražuole?“. Kaip ir ne visai korektiškas, tačiau dažniausiai juokingas stereotipais grįstas humoras.

Antrasis elementas, tapęs išskirtine W. Alleno filmų vizitine kortele – dialogai. W. Allenas savo filmų scenarijus rašo pats. Ir jie nulemia didžiausią dalį jo filmų komiškumo – ne išskirtiniai personažai (nes jų tipažai dažniausiai sėkmingai keliauja iš vieno filmo į kitą), ne juokingos situacijos – o tiesiog malimas liežuviu. Labai taiklus pastebėjimas, kuriuo kažkada LRT televizijos kultūros kanalas anonsavo šio režisieriaus retrospektyvą – „Woody’io Alleno filmus reikia ne tik žiūrėti, bet ir klausyti“. Kalbant apie „Kas naujo, gražuole?“ dialogai ir yra tai, kas šiame filme yra woodyalleniška – šįkart tiesiogine prasme. Visa kita yra visai ne jo nuopelnas.

Kaip ir daugumoje W. Alleno filmų, ir šiame jį galima išvysti ekrane – netgi keliais skirtingais amplua ir pateikimo būdais. W. Alleną atpažįstame kaip animacinį žmogeliuką, vaikštantį po intro titrus, vėliau jis pats „pristato“ savo filmą, dar vėliau jį matome kaip juodą siluetą truputį negrabiai dėliojantį originaliojo filmo kadrus taip, kad tiktų jo pasakojamai istorijai, galiausiai pačioje filmo pabaigoje, jau einant užsklandos titrams W. Allenas guli ant kušetės ir valgo obuolį – scena niekaip nesusijusi su tuo, kas buvo rodoma prieš tai, tačiau ji ne bereikšmė. W. Alleno poza duoda užuominą į psichoanalizę, o pati scena baigiasi vėlgi labai woodyallenišku patarimu. O šiaip W. Allenas ją įdėjo į filmą dėl visai banalios priežasties – tiesiog buvo pažadėjęs joje matomai aktorei „kur nors tai panaudoti“.

Šiame filme taip pat galime rasti tai, ką W. Allenas ne kartą naudojo kituose savo darbuose – „filmo filme“ efektas, žaidimas filmo realybe. W. Allenas (kaip režisierius W. Allenas) pats trumpai pasirodo „Kas naujo, gražuole?“ ir lyg pristato šį filmą, tačiau visko, ką jis apie tai sako (arba ką sako jį kalbinantis žurnalistas), jokiu būdu negalima priimti už gryną pinigą. Tiesiog reikia įsijungti tam tikrą filtrą ir atrinkti, kas tikra, o kas atitinka tik filmo realybę.

Galiausiai – originalumas. Vėlesnėje W. Alleno filmografijoje tikrai netrūksta originalių ir netgi novatoriškų pavyzdžių. „Kas naujo, gražuole“ dėl originalumo ir novatoriškumo, ko gero, galėtų pretenduoti į pirmą vietą, jei ne… Čia prieiname prie trečiojo „bet“.

Tinginio darbas

W. Allenas yra pirmasis, tokiu būdu sukūręs filmą. Apskritai kino istorijoje yra dar gal vos du panašios koncepcijos atvejai – 2002 m. Steve’as Oederikas tokiu būdu į komediją „Kung pau. Gauk į dūdą“ (angl. „Kung Pow: Enter the Fist“) transformavo 1976 m. Yu Wango veiksmo dramą „Laukiniai žudikai“ (kin. „Hu hao shuang xing“). Panašiu keliu nuėjo ir „Mysterie Science Theathre 3000“ grupė, 1996 m. dubliavusi Josepho M. Newmano ir Jacko Arnoldo mokslinės fantastikos filmą „Ši sala Žemė“ (angl. „This Island Earth“, 1955 m.).

Tad originalumo prasme čia, žinoma, prikišti nėra ko, tačiau jei kalbame apie tikrąją kūrybą… Akivaizdu, kad tai ne tas kelias, kuriuo septintasis menas turėtų pasukti (ir visa laimė, kad to nepadarė!). Žinoma, tie keli bandymai yra įdomūs kaip kino eksperimentai – bet vėlgi, daugiau kino teorijos ir technikos, o ne kino meno prasme.

Beje, tokios koncepcijos idėja gimė visai atsitikinai – kino platinimo kompanija „American International Pictures“ buvo paruošusi rodyti „Raktų raktą“ JAV rinkai – t. y. filmas buvo dubliuotas angliškai. Tačiau per išankstines ištraukų peržiūras žiūrovai leipo juokais, tad prodiuseriui Henry G. Sapersteinui ir kilo mintis parašyti su filmu visiškai nesusijusius dialogus. Žodžiu, visiškai amerikietiškas verslo planas. Tuo metu W. Allenas jau buvo žinomas ir kaip estradinės komedijos (angl. stand-up comedy) atlikėjas ir kaip talentingas scenaristas, nes kaip tik tuo metu kino teatruose sėkmingai sukosi „Kas naujo, katyte?“ (angl. „What’s Up, Pussycat“, 1965 m.), pastatytas pagal W. Alleno scenarijų. Tad akivaizdu, kad pavadinimo savo debiutiniam filmui W. Allenas toli neieškojo.

Techniniai dalykai

Kaip jau minėjau recenzijos pradžioje, „Kas naujo, gražuole?“ sunkiai pasiduoda tradiciniams vertinimo kriterijams ir įprastinei aptarimo formai. Na kaip vertinti scenarijų, režisūrą, aktorių pasirodymą, kinematografiją, jei didžiąja dalimi tai nėra W. Alleno nuopelnas? Gerai, scenarijus ir režisūra šiuo atveju dar yra tai, ką galima aptarti – ar, jei tiksliau, aptarti tai, kaip W. Allenui pavyko transformuoti S. Taniguchi filmą pagal savą koncepciją.

Būtent ši originalioji koncepcija ir lemia filmo nevientisumą ir siužeto spragas. Žinoma, kadangi tai antrinis kūrinys, sulipdytas iš originalus filmo ir negalintis be jo savarankiškai egzistuoti, to, ko gero, nebuvo įmanoma išvengti, tačiau jei visa tai nustumsime truputį į šoną ir nelaikysime lengvinančia aplinkybe, šie kokybiniai trūkumai yra akivaizdūs.

Dauguma filmo dialogų remiasi stereotipais ir trykšta visišku absurdu, kuris vis tik kartais nustebina gerąja prasme. Beje, viename tokių kvailų dialogų minima ir Lietuva.

Kadangi kurdamas (ar, jei tiksliau, perkurdamas) šį filmą W. Allenas originalą sukarpė ir sukeitė scenų eiliškumą, toks brutalus montažas taip pat akivaizdžiai pastebimas. Taip pat jau į filmo pabaigą panaudojamas deus ex machina pačia tiesmukiškiausia šio posakio prasme – kadrai ir juose esantys elementai tiesiog ekrane perstumdomi taip, kaip reikia.

Filmą angliškai dubliavo aktoriai Julie Bennett, Frankas Buxtonas, Louise Lasser, Lenas Maxwellas, Mickey’is Rosie’is ir pats W. Allenas. Balsams, kaip ir apskritai visam garsui, būdingas senų filmų „traškėjimas“

Garso takeliui panaudota amerikiečių roko grupės „The Lovin‘ Spoon“ atliekama muzika. Filmo prodiuseriui atrodė, jog juosta per trumpa, todėl be W. Alleno žinios įklijavo kelis epizodus iš šios grupės koncertų. W. Allenas dėl to labai supyko, padavė H. G. Sapersteiną į teismą ir ketino uždrausti filmo rodymą, tačiau po pozityvių kritikos atsiliepimų jo pyktis nuslūgo.

Reziumė

„Kas naujo, gražuole?“ – debiutinis W. Alleno filmas, kurį galima pavadinti visiškai eksperimentiniu. Nors forma ir idėja netgi šiek tiek šokiruoja savo originalumu, vis tik iki savarankiško kino kūrinio lygmens nepakylama. Šis filmas įdomus savo forma ir kino priemonių žaidimu, tačiau bendrai vertinant – ko gero, tik tiek, nes tai tikrai nėra nei pats stipriausias W. Alleno filmas, nei pati juokingiausia jo komedija.

5.8Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
6
Režisūra:
6
Kinematografija:
6
Garso takelis:
5
Techninė pusė*:
6
Aktoriai:
6
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D