Televizinių projektų režisierius ir scenaristas Žora Križovnikas prieš metus sukūrė tikrą rusų nacionalinės komedijos žanro stebuklą ir pristatė vieną pelningiausių šalies projektų „Karti, karti…“, kuris jau dabar laikomas kaip kultinio filmo pavyzdys. Nenorėdamas paleisti laimės iš rankų, kino kūrėjas su visa studijos „Bazelevs“ prodiuserių komanda nusprendžia pratęsti savo pasirodymą plačiuosiuose kino ekranuose, ir tai nulemia tęsinio atsiradimą.

Kino kūrėjas ir vienas iš juostos prodiuserių Sergėjus Svetlakovas kviečia į visiškai kitokią šventę nei buvo galima pamatyti prieš metus. Šį kartą bus minimos prašmatniausios laidotuvės nacionaliniu pavidalu bei, žinoma, jų metu netruks kuriozinių ir pakvaišusių situacijų, dar kartą pristatančių rusiško mentaliteto aktualijas.

Apie ką mes čia…

Norėdamas išvengti rimtų nemalonumų, Borisas Ivanovičius surengia neregėto mąsto aferą – jis inscenizuoja savo mirtį. Vyrui tereikia pragulėti trys dienas karste, kol jį nuskriausti norintys žmonės atstos nuo jo personos ir jo šeimos. Deja, tačiau ne viskas taip paprasta rusiškoje šeimoje. Surengiamos prašmatnios laidotuvės, kurių tiesiog neįmanoma nepastebėti, ypač, kai vedėju tampa pats Sergėjus Svetlakovas…

Kūrinio vidus

Kai prieš metus kino ekranuose pasirodė pirmoji „Karti, karti…“ dalis, buvo aišku, kad šis originalus projektas ne tik turi finansinį potencialą, tačiau ir ras vietos žmonių širdyse. Išties, tai gana grubus, tačiau taikliai rusų realijas ir tos šalies žmonių mentalitetą atvaizduojantis filmas. Kaip sakoma, kokios vestuvės be muštynių? Būtent tokiu principu ir buvo pristatomas pirmas filmas, kuriame netrūko nieko – pašaipos iš nacionalinių vertybių, juokingų dialogų, gyvenimiškų tiesų ir, žinoma, kurioziškų situacijų. Rusai tai pateikė su meile, o ne taip sausai, kaip būna amerikietiškose komedijose vestuvių tematika.

Antroje dalyje irgi aptariamas šventimas, tik gal šiek tiek liūdnesnis. Turiu omenyje laidotuves ir visą jų ceremoniją bei gėrimo ypatumus. Žinoma, galbūt ir nelabai taktiška švęsti žmogaus mirtį, tačiau išgertuvės dažniausiai turi pasiteisinimą. Prisiminkime lietuvišką filmą „Lošėjas“, kuriame irgi pateikta ši tradicija, ir kaip viskas atrodo iš tikrųjų. Čia situacija pateikiama šiek tiek kitaip: visgi tai komedija, todėl netrūksta nutrūktgalviškų ir labai kvailų situacijų, juokingų veikėjų pasirodymų ir taip pat neužmirštamų dialogų, kurie praskaidrina žmogaus būseną melancholišką rudens vakarą.

Ar filmas geresnis už savo pirmtaką? Deja, bet ne. Šioje juostoje nors ir daugiau grotesko, daugiau pašaipos iš rusų, tačiau neapsieinama ir be politinių įsikišimų. Visgi Ukrainoje vykstanti situacija apčiuopiama ir šioje komedijoje. Vien pokalbis apie Krymą ir tai, kad jis priklauso Rusijai, parodo, kaip aklai žmonės žiūri į šią situacija ir kaip jie pasitiki savo šalies lyderio agresyviais veiksmais. Taip pat nemažai šabloninių ir neoriginalių situacijų, kurias buvo galima pamatyti jau pirmame filme. Kitaip sakant, neliko to originalumo, to žavesio ir nuoširdumo, koks vyravo pirmtake. Akivaizdu, kad buvo skubama sukurti tęsinį, kuriam taip ar taip jau iš anksto buvo nulemtas finansinis pasisekimas. Būtent to ir siekė antros dalies kūrėjai.

Veikėjų plane kardinalių pasikeitimų neįvyksta. Visi tie patys veidai – marozas, Natašos patėvis, Svetlakovas, Roma ir jo tėvai, Tolia ir kiti. Lygiai toks pats vaizdas kaip ir prieš metus, tik aplinka pakeista. Jokio progreso, vien tik regresas, nes palyginus su pirmąją dalimi, visi jie dar buvo adekvatūs, o šiame filme pateikimai kaip visiški pamišėliai. Žinoma, jie čia labiau save atskleidžia, galima pamatyti pagrindinių veikėjų likimus po kuriozinių vestuvių, na, ir žinoma, pasakojama apie jų planus ateičiai. Taip, mes sulauksime ir trečios šios komedijos dalies.
Apibendrinant pamatytą naujausią rusų filmą, pagal kurio pirmą dalį prasidėjo totalus idėjos kopijavimas su tokiais projektais kaip „Darbo balius“ bei „Išleistuvės“, galima teigti, jog tai visgi geriausia 2014 metų rusų komedija, visa galva lenkianti kitus komedinio žanro darbus. Linksmas, šiek tiek nusibostantis, tačiau galiausiai pozityvumo suteikiantis filmas.

Techninė juostos pusė

Antros dalies techninėje pusėje progreso nepasimato, tačiau bendras vaizdas nenusileidžia praeitų metų kino hitui, kuris turėjo gana originalią rusų filmams idėją viską nufilmuoti drebančios kameros pavidalu ir priartinti žiūrovą prie tikroviškumo jausmo. Būtent taip galima apibūdinti ir antenos dalies operatoriaus darbą, kuris ir buvo viso šio komiško šou pagrindiniu akcentu.

Taip pat nereikia užmiršti ir rusų filmuose didelę įtaką turinčių muzikinių kompozicijų, o tiksliau dainų, kurios priverčia kartas nuo karto pajudinti koją ir ritmiškai patrepsėti į kino teatro salės grindis. Vienu iš maloniausių antros dalies hitų galima įvardinti kultinės grupės Leningrad hitą „Mamba-Xujamba“. Kitos dainos taip pat suveikia, ir padaro šį filmą tikrai maloniai susižiūrinčiu chaosu.

Garso montažas irgi tvarkoje, kaip ir juostos montažas, kuris šį kartą gal ne toks chaotiškas kaip per pirmąjį filmą, tačiau būtent dėl to ir šiek tiek nukenčia istorijos pasakojimo principas. Būtent pirmtakas ir buvo toks pavažiavęs dėl savo greitų perėjimų iš vienos scenos prie kitos. Kita vertus, negalima keikti šios juostos siužetinės linijos vystymo, nes visgi ne taip ir nuobodžiai viskas ten pateikiama.

Aktorių kolektyvinis darbas

Kaip prieš metus, taip ir dabar didžiausiu juostos pasididžiavimu galima laikyti Sergėjų Svetlakovą, kuris ne tik atliko vieną iš pagrindinių vaidmenų, tačiau ir pelnė prodiuserio funkcijas. Aktorius kaip ir visada pavaizdavo visišką chronių ir žmogų, kuriam išgertuvės – tai dar viena gyvenimo realija. Pasidomėjus jo biografija galima atrasti daugelį sąsajų su jo vaidinamu personažu ir bet kuriuo kitu filme pasirodančiu herojumi.

Antrą kartą iš eilės pasirodo Janas Capnikas, suvaidinęs Natašos patėvio, Boriso Ivanovičiaus, vaidmenį. Šmaikštus ir kandžiomis replikomis besimėtantis veikėjas dar kartą sukelia juoko bangą. Tai nuostabiausias viso šio filmo herojus, kuris, tikėkimės pasirodys ir būsimoje trečioje dalyje.

Marozą vaidinantis Aleksandras Palis irgi visai pakenčiamai pasirodė. Jo veikėjas labai gerai atvaizdavo chuliganiškų pažiūrų žmogų, kurio klonai šlaistosi ne tik Rusijos žemėje, tačiau ir pas mus vienkiemiuose ir pavojingiausiuose miestų rajonuose. Taiklus žmogaus be ateities paveikslas, kuriam vienintelis gyvenimo kelias pratęstas tiesiogiai į kalėjimo kamerą.

Kiti herojai ne tokie charizmatiški, tačiau ir jų buvimas filme netrikdo. Filme pasirodo Natašos personažą vaidinanti Julija Aleksandrova, Romą įkūnijęs Jegoras Korešovas bei Elena Valiuškina, Vasilijus Kortukovas, Julija Stadnik bei Sergėjus Laviginas, kurie leidžia žiūrovui gerai praleisti laiką kine bežiūrint į jų visų komiškus pasirodymus ekrane.

Verdiktas

„Karti, karti… 2“ – tai šiek tiek prastesnis filmas nei prieš metus plačiuose kino vandenyse pasirodęs finansinis hitas. Jame, kaip ir pirmtake, netrūksta šmaikščių ir visiškai pakvaišusių pagrindinių herojų situacijų, pajuokos iš dar vienos rusų išgertuvių tradicijos bei smagių aktorių pasirodymų, įvyniotu į dar vieną drebančios kameros vaizdinį pavidalą.

6.8
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
6.0
Režisūra
7.0
Kinematografija
7.0
Garso takelis
8.0
Techninė pusė
7.0
Aktoriai
6.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. nesvarbu / 2014 lapkričio 12

    gal zinote visas filme karti karti 2 garso takelyje grojancias dainas?buciau labai dekinga,nes niekur nerandu