Filmų apie karą pastaruoju metu tikrai netrūksta. Tai ar modernus karas, ar antrasis pasaulinis – nėra didelio skirtumo. Tad šio žanro gerbėjai tikrai nelieka nuskriausti. Ir dauguma tų filmų išpildo tai, ko žiūrovas tikrai norės – daug veiksmo, daug kraujo, sprogimų, skriejančių kulkų ir kartais galūnių. Akivaizdu, kad joks silpnų nervų žiūrovas neis į tokį kiną, nes žino, ko laukti. Ir dažniausiai tokie filmai atkeliauja iš Holivudo. Natūralu. Kariniams filmams reikia be galo daug investicijų, už vieną ar du milijonus sunkiai sukursi gerą, įtemptą karo filmą. Todėl tenka labai nustebti, kai tokį filmą pristato mūsų kaimynai. Ne, ne didieji ir riestanosiai, o kiek mažesni. Tai Lenkija ir jų kūrinys „Karbala“. Šventos ramybės dėlei reiktų paminėt, kad filmas kurtas kartu su Bulgarija. Ar jos pinigais. Ar kažkuo. Bet jų indėlis buvo.

Veiksmas vyksta 2004 metais Irake, operacijos „Irako laisvė“ metu. Irako sukilėliai, ištikimi vienam radikaliam šiitų lyderiui Muktadai Al Sadrui, surengia išpuolį Karbalos mieste. Karbalos rotušė atkertama nuo išorinio pasaulio, o viduje lieka tik 40 Lenkijos ir 40 Bulgarijos karių, kurie turi atlaikyti kelias dienas ir naktis trunkančias atakas, su savimi turėdami amunicijos ir maisto atsargų vos parai.

Teoriškai, filmas yra paremtas tikrais įvykiais ir kiek jame yra tiesos labai sunku pasakyti. Neabejotina, kad filme rodomi veiksmai yra arti to, kas vyko, tačiau kaip ir visos karinės operacijos, ši garantuotai turi kažko, kas nėra viešinama. Tad tai, kas neviešinama, turi būti aplipdyta išgalvojimais, kurių čia neabejotinai yra. Nepaisant to, istorija yra labai gerai sudėliota ir neleidžia smarkiai nuobodžiauti. Pradžioje gauname šiek tiek intensyvaus veiksmo, kuris daugmaž nupiešia esminių filmo veikėjų psichologinius portretus. Vystantis veiksmui ir toliau, šie veikėjai plėtojami toliau, o pašaliniams ir lieka pašalinių vaidmuo, bet apie tai – šiek tiek vėliau.

Filmas sukurtas pagal senus gerus vakarietiškus standartus, kurie niekuomet neleidžia žiūrovui atsikvėpti ilgiau nei 5 minutes. Čia nėra gudraus knibinėjimosi per žmogaus vidų psichologiškai pilkuose fonuose. Čia visa psichologija išryškinama aplink skriejant AK-47 paleistoms kulkoms ir karts nuo karto nukrentančių minų sprogimuose. Ir tai labiausiai žavi šioje juostoje. Veiksmas tiesiog įtraukia ir galiausiai jo yra tiek daug, kad kartais pamiršti, jog žiūri europietišką, kartais į lengvą depresiją linkusį filmą. Bet reiktų pabrėžti, kad net ir su visu šiuo veiksmu nepamirštami kiti esminiai dalykai – pašalinė vietinių drama, žmogiški civilių išgyvenimai ir Muktada Al Sadro samdinių žiaurumas. Viskas persidengia tarpusavyje ir galiausiai gauname gerą įtempto veiksmo karinę dramą, kuri net ir labai pavargusiam žiūrovui neleis užmigti kėdėje.

Kas dar įdomiau – čia nėra vakarietiško tipo absurdo veiksmo, kai vienas veikėjas eina ir viską ištaško aplink, neskaičiuodamas dėtuvėje esančių kulkų. Čia viskas yra taktiška, nepamirštant automobilių apsaugoti šarvinėmis liemenėmis, o per aikšte judėti tik taip, kaip turi judėti kariai – dengdami vienas kitą. Žodžiu, labai teisingai sudėliota taktika.

Labiausiai filme stebina visko kokybė. Ypatingai vaizdo. Galima tik pasidžiaugti, kad filmo kūrėjai nepagailėjo finansų ir sukūrė aukšto techninio lygio juostą. Iš vaizdo matosi, kad naudojamos tikrai ne pigios kameros, o specialieji efektai matosi vos poroje scenų ir tai tik dėl pernelyg didelio kompiuterinių dūmų kiekio. Visa kita atrodo ypatingai gerai – tiek kraujas, tiek sprogimai, tiek kulkų žymės. Žodžiu, labai gerai išdirbtas filmas. Nors, savaime suprantama, trūkumų irgi buvo. Galbūt labiausiai jie matėsi montažo klaidose, šiek tiek užmirštant kurioje pusėje turėjo būti kulkos skylė, ar kaip kadruose gulėjo vienas ar kitas lavonas. Bet tai tik menkniekis.

Iš aktorių, kaip nestebinčiam lenkų kino nuolat, sunku įvardinti, ar šie aktoriai yra smarkiai žinomi. Tiesa, tai nelabai svarbu, nes dauguma jų savo darbą atlieka nepriekaištingai. Bartlomiej Topa, Leszek Lichota, Tomasz Schuchardt – visi jie pasirodė labai gerai ir savo veikėjus perteikė aukščiausiame lygyje. Galima buvo tiesiog ramiai stebėti, kaip kiekvieno jų veikėjų portretai buvo vystomi viso filmo metu, kaip jie keitėsi pagal aplinkybes ir kaip sunku jiems buvo priimti vienus ar kitus sprendimus. Labai žmogiškas perteikimas leido susitapatinti su vienu ar kitu personažu. Nežinia, iš kur filmo kūrėjai ištraukė Samirą Fuchsą ir Atheerą Adelą, bet jie abu buvo tokie įtikinami savo rolių atlikėjai, kad vieno buvo dalinai gaila, o kitą noėjosi pragaran nusiųsti. Taigi, ir jie savo vaidmenis atliko taip, kaip kine turi būti vaidinama – kad žmonės pajustų emocijas.

„Karbala“ yra tikrai netikėtas atradimas europietiško kino padangėje ir už tai reikia dėkoti lenkams (ir bulgarams). Gali būti, kad dar ilgai teks laukti tokio vizualiai patrauklaus, tikroviško karo filmo. Jame netrūksta veiksmo, dramos, gilinimosi į žmogiškąją elgseną, o svarbiausia – išlaikant tikrą karišką šaltu protu suvokiamą tikroviškumą. Kūrėjai net nebando vaikytis Rembo stiliaus madų ir tai filmą padaro tik dar patrauklesniu.

8.7
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
9.0
Režisūra
9.0
Kinematografija
8.0
Garso takelis
8.0
Techninė pusė
9.0
Aktoriai
9.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles