Karas už beždžionių planetą

War for the Planet of the Apes

Negalima pamiršti, kokia unikali yra ši „Beždžionių planetos“ trilogija, ypač žinant dabartines kino tendencijas. Dabar filmai vis dažniau tampa serialais, kuria begalę tęsinių ir šalutinių, pusiau susijusių filmų. Visa tai kruopščiai kontroliuoja pagrindinės juos kuriančios studijos („Marvel“, „Warner Bros.“ ir panašiai). Dėl to daug naujų filmų gali atrodyti pažįstami, ir tam yra priežastis: jeigu tam tikra formulė pradeda veikti, nėra priežasties jos keisti, todėl kai kurie brangieji filmai atrodo tarsi būtų išsunkę visą kūrybinį ir emocinį potencialą bei sukurti pagal šabloną.

Kaip ir ankstesni du trilogijos filmai, taip ir „Karas už beždžionių planetą“ parodo, kaip galima sukurti brangias, asmeniškas, epiškas ir visu kuo atsiperkančias istorijas. Trilogiją užbaigiantis filmas yra be galo protingas ir emocionalus, sukurtas aukščiausio lygio kūrėjų, vedamų Matto Reeveso. Filmas nepakeis pasaulio ar kino, ir kokybiškais brangiais filmais pripildytą vasarą jis gali net pasimesti, tačiau jeigu jis taptų pavyzdžiu studijoms, kokius filmus galima statyti, laimėtų visi.

Beždžionių pranašas

„Karas už beždžionių planetą“ toliau pasakoja apie „Beždžionių planetos aušroje“ įsiplieskusį karą tarp beždžionių ir žmonių. Jeigu pirmoji trilogijos dalis daugiausiai pasakojo apie žmones, antrojoje žmonės ir beždžionės buvo rodomi maždaug po lygiai, tai ši dalis yra tik beždžionių. Jas veda protingasis Cezaris (akt. Andy Serkis), privalantis sugalvoti, kokiu būdu apsiginti nuo žmonių atakų ir vis dar tikintis, kad tarp beždžionių ir žmonių gali įsivyrauti bent kažkokia taika. Po žiaurių ir emocionalių akimirkų jis įsitikina, kad taip jau niekad nebus, ir galiausiai pasiryžta susitikti su žiaurumu garsėjančiu Pulkininku (akt. Woody Harrelson), kas nei Cezariui, nei jo beždžionėms nesibaigia geruoju.

Vėlgi, neįmanoma sumenkinti fakto, kad šis filmas pasakoja asmenišką istoriją apie beždžiones, ir emocinė pusė nuo to tikrai nenukenčia. Cezario ir kitų beždžionių skausmai, baimės ir tikslai turi savo žmogiškus atitikmenis, dėl ko susitapatinti su jais nėra sunku. Juolab kad ši dalis yra pasiryžusi parodyti, kaip arti beždžionės yra priartėjusios prie žmogiškumo. Anksčiau žiūrovams tai buvo rodoma beždžionių gebėjimų kautis ar kalbėti; dabar prie to prisideda moralės paieškos, šeimos svarba, toliau tobulėjanti kalba, filosofavimas apie išlikimą ir net religijos ar tikėjimo elementai.

Filmas kartais persistengia (nors tikrai dėl gerų ketinimų) rodydamas biblinius, epinius vaizdus, žiūrovams vis labiau rodydamas Cezario kaip pranašo istoriją. Siužetas daugiausiai elementų skolinasi iš žydų istorijos, pradedant Cezario kaip Mozės bandymu išgelbėti savo beždžiones, einant iki pat žiauraus kalėjimo atitikmens, su kuo filmas nežaidžia švelniai ar gražiai. Beždžionės daug laiko praleidžia galvodamos apie savo moralinį kodą ir gailisi jį sulaužančios, kas yra sudėtingiausi ir aiškiausi tobulėjančios civilizacijos pavyzdžiai.

Tuo pačiu Cezaris ir kiti veikėjai yra tikroviški ir įdomūs, neapsiribojantys vien filosofiniais archetipais. Praėjusioje dalyje žiaurų, tačiau reikalingą sprendimą priėmęs Cezaris su tuo bando tvarkytis viso filmo metu ir jaučia, kad tas sprendimas tarytum apibrėžia visą jo esybę, kas jį paverčia dar sudėtingesniu ir labiau nenuspėjamu veikėju nei anksčiau. Tiek jo ištikimasis pagalbininkas Mauricijus (akt. Karin Konoval), tiek prie Cezario naujai prisijungianti ir įspūdingą komediją netikėtose vietose atrandanti Blogoji beždžionė (akt. Steve Zahn) yra skirti išryškinti įvairias Cezario puses, tačiau puikiai veikia ir kaip atskiri veikėjai. Filmo anonsuose ne kartą matyta mažoji mergaitė (akt. Amiah Miller) be didesnio subtilumo atspindi Cezario nekenčiamų žmonių tyrumą ir naivumą, kas prisideda prie filme sėkmingai išnaudojamų kontrastų, tiek vizualinių, tiek moralinių.

W. Harrelsono Pulkininkas taip pat yra svarbus, dar kitas Cezario savybes išryškinantis veikėjas. Jis yra įdomus ir ne toks vienpusiškas, kaip kad būtų galima pagalvoti. Pulkininkas dvelkia nacizmu, kurį pridengia tariamu noru apsaugoti žmonių rasę, tačiau jis nėra banaliai žiaurus ar nepaaiškinamai protingas. Filmas jį pateikia kaip savo problemų turintį sudėtingą asmenybę, dėl ko Cezario ir jo akistatos yra išties įdomios ir nenuspėjamos, kadangi jųdviejų tikslai nuolat keičiasi. W. Harrelsonas čia taip pat primena, kaip įdomiai jis sugeba įkūnyti nekenčiamus blogiukus ir čia tai daro taip sėkmingai, kad leidžia žiūrovams be didesnės gėdos palaikyti tik beždžiones ir linkėti žmonėms nesėkmės.

Techniniai stebuklai

Apie technines „Karo už beždžionių planetą“ dalis galima rašyti daug, kadangi filmo istorija yra sėkminga tik dėl jų. Jeigu bent kuri nors dalis – režisūra, kinematografija, kompiuteriniai efektai – būtų bent kiek prastesni, nuo tokios intymios istorijos galima atsiriboti greitai. Tuo tarpu čia viskas veikia aukščiausiame lygyje ir geriausias pagyrimas visiems techniniams elementams yra tai, kad jie yra tokie geri, jog juos retai pastebi.

Beždžionės yra sukurtos visiškai nepastebimai. Tai ypač gerai matosi M. Reeveso protingai naudojamuose kadruose, kuomet išraiškingos veikėjų akys ar veidai yra rodomi iš arti, tarytum pasigiriant, kokius stebuklus sukūrė „Weta“ specialistai, ir leidžiant tiems vaizdams būti tokiems pat emocionaliems, kokie jie būtų žiūrint į žmones. Žiūrėti iš arti nufilmuotus Cezarį ar Mauricijų yra visiškas grožis.

Tie patys efektai kartu leidžia pilnai pamatyti už efektų besislepiančią vaidybą. A. Serkis yra turbūt prakeiktas visą gyvenimą slėptis už kompiuterinių elementų ir savo geriausiuose vaidmenyse nerodyti tikrojo savo veido, nors jo talento čia vis tiek niekas nepaslepia. Jo energija ir išraiškingumas yra matomas kiekviename žingsnyje, kadangi tiek beždžionės, tiek pats filmas sudėtingose situacijose atsiremia būtent į Cezarį, priverčiamą priimti įvairiausius sprendimus nepalankiausiomis akimirkomis, kas tuo pačiu išnaudoja ir visą A. Serkio vaidybinį spektrą.

Turbūt ryškesnis, tik kur kas mažiau subtilus šiuo atveju yra S. Zahno vaidmuo, kuomet jis vaidina nuo kitų beždžionių ilgai atskirtą, nerangią ir savo natūralumo negalinčią paslėpti bei visus juokinančią beždžionę. Šitie filmai laisvai gali apsieiti be komedijos, ir visgi kai jos yra, rimtieji momentai tampa dar rimtesniais.

Visa kita irgi yra savo vietose. Filme yra pakankamai plačių, epinių vaizdinių, leidžiančių dideliame ekrane pasistebėti ne vieną klasikinį filmą nufilmavusio Michaelo Seresino darbu. Michaelo Giacchino muzika irgi išsiskiria, papildanti tiek karines, tiek asmeniškas scenas ir savyje turinti užtektinai būgnų, kad atsiduotų įdomiu primityvumu, galbūt primenančiu tai, kokią muziką galėtų sukurti filme matomos beždžionės.

Ir galiausiai viskas vis tiek susiveda į M. Reevesą. Gauti visapusišką kontrolę tokiam brangiam filmui ir nuspręsti pastatyti ypač asmenišką istoriją apie kompiuteriu sukurtą beždžionę, simbolizuojančią religinį pranašą, yra begalinės pagarbos vertas žingsnis. Visas filmas turi tikslą, ir ar į jį žiūrėtum kaip į visumą, ar narstytum atskirus jo elementus, kokybė yra kiekviename žingsnyje. „Karas už beždžionių planetą“ yra Holivudas, kurį norisi matyti vėl ir vėl, ir priminimas, kad tai pasiekti yra įmanoma.

9.3
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
8.0
Režisūra
9.0
Kinematografija
9.0
Garso takelis
10
Techninė pusė
10
Aktoriai
10
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles