Juodosios mišios

Nepriklausomo amerikiečių kino kūrėjas ir itin stiprių dramų režisierius Scottas Cooperis, jau pasižymėjęs su Oskarine drama „Pašėlusi širdis“ ir šiek tiek mažiau susidomėjimo sulaukusiu „Iš krosnies“, kuriame puikiai pasirodė Christianas Bale‘as, pristato savo trečiąjį pilno metro filmą, pasakojantį apie legendinį aštuntojo dešimtmečio Bostono gangsterį Džeimsą „Baltuką“ Bulgerį, pastačiusį ant kojų ne tik visą miestą, bet dar ir teisėsaugą, kuri niekaip negalėjo sustabdyti viso jo daromo nusikaltimų šleifo.

Apie ką mes čia…

Bostono policija yra bejėgė prieš bekompromisį ir itin žiaurų mafijozą Džeimsą „Baltuką“ Bulgerį, kurio nežmogiškus poelgius dangsto FTB agentai. Nusikaltėlis, pasižymėjęs reketu ir šaltakraujiškomis žmogžudystėmis, tapo puikiu Federalinio tyrimo biuro informatoriumi ir galingu ginklu kovojant prieš žymiai stambesnius nusikalstamojo pasaulio ryklius. Tačiau vieną dieną viskas apsivertė aukštyn kojom…

Kūrinio vidus

Gangsterinis kinas, kuris pastaraisiais metais, tiesa sakant, ne itin gerai save pristato didžiausiuose kino ekranuose, šiais metais turi šansus ir vėl užkopti į žanrinio kino Olimpą. Jam padeda ne tik ši, Scotto Cooperio režisuota kriminalinė drama „Juodosios mišios“, bet ir greitai kino ekranus pasieksiantis filmas „Legenda“.

Prisiminus, kokie kūriniai pasirodė nuo geriausio temos filmo „Amerikos gangsteris“, pasirodžiusio 2007 metais, juos suskaičiuoti užteks vienos rankos pirštų. Pirmiausiai, tai visai gerai sukaltas, bet ne visų žmonių suprastas „Kazino apiplėšimas“ ir prašmatniai atrodantis, tikrais faktais paremtas 2009 m. pristatytas filmas „Visuomenės priešai“. Taip pat į geresnių kategoriją papuola „Ledinis“, „Virš įstatymo“, na ir žinoma „Nužudyti airį“. Štai ir viskas – daugiau įsimintinų ar bent jau padoriai atrodančių gangsterinio žanro juostų kaip ir nebuvo. Ir dabar, po aštuonerių metų nuo R. Scotto pristatyto filmo, turime progą pamatyti ne ką mažiau intriguojančią, gilią ir puikiai papasakotą biografinę dramą apie dar vieną žymųjį nusikaltėlį.

Tai jau ne pirmas kartas, kai Džeimsas Bulgeris pasirodo kino ekranuose. Gal ne visi žinote, bet 2006 metais Martinas Scorsese savo filme „Infiltruoti“ pristatė šio kriminalinio pasaulio autoriteto prototipą, kurį suvaidino Jackas Nicholsonas. Būtent su šiuo filmu buvo atskleistas žinomo mafijozo vedamas verslas ir jo bendradarbiavimas su FTB agentais. Tačiau paminėtame filme, pelniusiame keturis Oskarus, mes matome tik tikrojo „Baltuko“ Bulgerio šešėlį. Visas jo nusikaltimų šleifas ir tikroji jo prigimtis nebuvo vaizdingai parodyti, kas ir suglumino, nes norėjosi pamatyti visą jo žiaurumą ir tapimą FTB žiurke. Tą po devynerių metų ištaiso šis, labai kruopščiai pateiktas pasakojimas apie jaunus Bostono siaubo gyvenimo metus.

Istorijos pamatu tampa pasakojimas apie „Baltuką“ Bulgerį iš vienos didelės perspektyvos – kaip jį matė kiti žmonės, kokį poveikį jis darė pašaliniams ir koks buvo jo gyvenimo būdas. „Baltukas“ savo gimtajame mieste buvo vaidinamas Robinu Hudu, nes mėgo pasidalinti su skurdžiau gyvenančiais žmonėmis, bet tuo pačiu buvo negailestingas žmogžudys, aštuntame dešimtmetyje Bostoną pavertęs beveik į patį svarbiausią nusikalstomojo pasaulio tašką Amerikoje. Net Niujorkas ir jo taip vadinamos šeimos neturėjo tiek daug privilegijų, kiek jų gavo „Baltukas“. Žinoma, tai buvo iš anksto suplanuota FTB agentų, kuriems toks iš pirmo žvilgsnio nereikšmingas suskis kaip „Baltukas“ tapo puikus masalas privilioti stambesnius mafijozus. Deja, bet tai ir pavirto agentūros didžiausiu nenusisekimu.

Juostos metu žiūrovams pristatoma pilna nusikaltėlio biografija, su didžiausiomis smulkmenomis tiek iš jo asmeninio gyvenimo, tiek ir iš jo vedamo neteisėto gyvenimo. Šis paveikslas leidžia filmo metu susitapatinti su šiuo dviveidžiu ir galiausiai suprasti, kodėl tokie jo veiksmai iš dalies buvo pateisinami tiek FTB, tiek jo aplinkinių. Todėl galima į jį žiūrėti iš dviejų pozicijų – kaip į pabaisą, neturinčią jokios sąžinės graužaties, ir kaip į didvyrį, iškėlusį jo gimtąjį miestą į JAV nusikalstamo pasaulio viršūnę. Daugumoje epizodų susipažįstame ne tik su paties pagrindinio filmo herojaus pasauliu, bet taipogi ir su jo aplinkiniais. Nemažai dėmesio sutelkta į patį mafijozo bendradarbiavimą su FTB, jo santykius su broliu ir, kas svarbiausia, agentūros darbą. Būtent šie trys papildiniai ir sudaro pilną „Baltuko“ Bulgerio biografijos paveikslą.

Veiksmo pateikimas vystomas lėtai, tačiau tai ir užburia peržiūros metu, nes galima ramiai ir patogiai įsigilinti į rodomą laikotarpį, susipažinti su anų metų žmonių pasaulėžiūra ir jų gyvenimo būdu. Taip pat daug dėmesio sutelkiama ir madoms. Filmas spinduliuoja gracija, subtiliai pateiktais žudymo epizodais, kurie užburia ir laiko įtampoje, o taip pat ir intriguojančia pabaiga. Tiems, kas nėra susipažinęs su „Baltuko“ biografija, bus išties nebloga staigmena filmo gale.

Veikėjai atskleisti išties meistriškai. Pats pagrindinis veikėjas parodomas iš įvairių pozicijų, kas ir padaro peržiūrą dar įdomesne. Bet kartu nemažai dėmesio gauna ir „Baltuko“ brolis Bilis, kuris filme stovi visiškai kitokioje barikadų pusėje. Jo personažas parodo, koks nešvarus ir visiškai gėdingas yra politikų veržimasis į valdžią, o taip pat, jog šeima net ir su tokia juoda avimi kaip „Baltukas“ išlieka šeima. Stiprų charakterį juostos metu demonstruoja ir FTB agentas Džonas Konelis, kuris negali susitaikyti su mintimi, kokie nešvarūs žaidimai vyksta Bostono mieste. Visa ši trijulė sudaro netiesioginį „Bermudų trikampį“, kuris išsiurbia ir nepaleidžia tų, kurie kišą nosį ten, kur nereikia.

Galiausiai, po dviejų valandų peržiūros galėčiau pasakyti, jog norėtųsi dar ilgiau pasėdėti ir pasimėgauti šiuo nuostabiu gangsterinės temos reginiu, kuris po tiek metų galiausiai atkeliavo į kino ekranus ir nudžiugino, lyg būtume žiūrėję „Infiltruotus“, „Kazino“ ar „Amerikos gangsterį“.

Techninė juostos pusė

Filmas kupinas staigmenų ne tik režisūra ar scenarijaus tikslumu, bet dar ir techniniais aspektais, kurie ir padaro jį tokiu autentišku ir gyvu. Kalbu apie puikiausias dekoracijas, kurios labai autentiškai perkelia mus į aštuntąjį praeito amžiaus dešimtmetį, kai gatvėse vis dar karaliavo hipių stiliaus mados, o radijo imtuvuose skambėjo tokių grupių kaip „The Eagles“, „Ramones“ ar „ABBA“ kūriniai. Mados, kurias demonstravo juostos herojai, tai pat gniaužią kvapą iš tos estetinės pusės. Juosta tampa ne tik smagiai žiūrima dėl gerai vystomos siužetinės linijos, bet ir dėl stilingai atrodančios vizualinės pusės.

Kameros darbas, kurį atliko žinomas japonų operatorius Masanobu Takayanagis, jau pasidarbavęs prie tokių filmų kaip „Sniegynų įkaitai“, „Optimisto istorija“ ir „Kovotojai“, atrodo įspūdingai. Dramatiškumo, įtampos ir, kas svarbiausia, vaizdinių susišaudymų čia netrūksta, o žaidimas su veikėjų replikomis ir jų emocijų perteikimas yra fantastiški. Prisiminkime puikią sceną prie stalo, kurioje „Vaitis“ bando juokauti ir smarkiai išgąsdina savo parankinį.

Garso takelis puikiai nuteikia rodomai temai. Kažkiek ramus, kažkiek agresyvus, bet laikantis įtampoje ir nepaliekantis abejingų. Muzikinės kompozicijos, kurias mums padovanojo Junkie XL, buvo įpaišytos vietoje ir laiku, na o garso montažas gerai sustiprino visus filmo metu girdimu kūrinius.

Siužetas ir istorijos pateikimas iš įvairių prizmių atrodo sklandžiai ir nenervina, kaip tas būna su pernelyg keistais šokinėjimas nuo vienos scenos prie kitos. Todėl montažas šiame filme vertas dėmesio.

Aktorių kolektyvinis darbas

Režisierius Scottas Cooperis atliko ne tik puikų darbą režisuodamas šią juostą, bet dar ir surinkdamas į savo filmą puikią aktorių komandą. Tačiau, šie nuopelnai yra niekis, nes kino kūrėjas padarė vieną svarbų darbą – jis prikėlė Johnny Deppą iš numirusiųjų.

Nors ir keistai skamba, tačiau pripažinkime – Johnny‘is Deppas pastaruosius dešimt metų ne tik kad nevaidino, bet jis beveik visuose filmuose pasirodydavo kaip Džekas Sperou, tik su kitu grimu. Tačiau kai aktorius gauna progą suvaidinti tikrais faktais paremtoje istorijoje, ir tuo pačiu, istorijoje apie gangsterius, jis kardinaliai pasikeičia. Beveik visuose filmuose, kuriuose jis vaidino nusikaltėlius – „Donis Brasko“, „Kokainas“, „Visuomenės priešai“ – jis juos suvaidindavo nepriekaištingai. Šiuo atveju formulė pasiteisino, ir jis suvaidina savo geriausią vaidmenį nuo 2004 metais pasirodžiusio „Niekados šalies beieškant“. Tiek daug ekspresijos, dramatizmo ir įtikinamai atrodančios vaidybos retai pamatysi bet kuriame kitame per dešimtmetį pasirodžiusiame aktoriaus filme. Tikėtina, jog už šį pasirodymą jis gaus Auksinio gaublio, o gal ir Oskaro nominacijas.

Aktoriui pagelbėti atėjo visas būrys nuostabiausių aktorių. Pirmiausia, tai talentingasis ir jau šiek tiek pabodęs Benedictas Cumberbatchas, suvaidinęs pagrindinio personažo brolį. Puiki vaidyba ir gana įdomus personažas, kurio dėka „Vaitis“ dar labiau atsiskleidė kaip asmenybė. Antru stipriu vaidmeniu gali pasigirti ir australas Joelis Edgertonas, kuriam atiteko FTB agento vaidmuo. Jis sudarė labai stiprią konkurenciją su juostos herojumi.

Šiai trijulei talkina tokie talentai kaip Kevinas Baconas, Jesse‘is Plemonsas, Peteris Sarsgaardas, Corey‘is Stollas, Dakota Johnson, Juno Temple ir Adamas Scottas. Kiekvienas iš jų nuostabiai įsipaišė į veiksmą ir netrukdė nei vienam iš pagrindinių juostos veikėjų atlikti savo darbo.

Verdiktas

„Juodosios mišios“ – tai pats geriausias per aštuonerius metus pasirodęs gangsterinės temos projektas, kuris nenusileidžia geriausiems žanro darbams kaip „Kazino“, „Infiltruoti“ ir „Amerikos gangsteris“. Filmas puikiai atskleidžia legendinį Bostono miesto nusikaltėlį, kurį meistriškai suvaidino Johnny‘is Deppas, įrodęs, jog jis vis dar sugeba atlikti sunkius ir subtilius vaidmenis, už kuriuos jam nereikia mokėti po penkiasdešimt milijonų dolerių.

Juostos metu taip pat vaizdingai atskleidžiamas rodomas laikotarpis, todėl techninė filmo pusė užburia nuostabiu kameros darbu, stilingai atrodančia herojų apranga ir estetinį grožį demonstruojančiomis dekoracijomis su puikia muzikine palyda. Visa tai vainikuoja įdomi ir įtraukianti istorija, kurią galima įrašyti tarp geriausių tikrais faktais paremtų pasakojimų.