„Black Mirror“, teoriškai, turėtų būti dar vienas nusibodęs dalykas, kurio stilius ir idėjos yra svarbesni už seriale pasakojamas istorijas. Visų pirma, jis yra sukurtas norint išryškinti vis sparčiau tobulėjančių technologijų pasekmes, kurios, kaip ir daugelyje mokslinės fantastikos kūrinių, dažniausiai būna neigiamos. Kadangi apie technologijų žalą kalbantys žmonės įtikinamų argumentų randa retai ir dažniau tik garsiai rėkia nei protingai kalba, tikėtis kažko rimto buvo sunku.

Kartu tai yra britų serialas, kurio kūrėjai ne viename interviu bandė aiškinti apie tai, kaip kardinaliai jie skiriasi nuo amerikietiškos televizijos mašinos ir kiek jie sukuria mažai serijų, kas yra vienas iš beprasmiškiausių dalykų, kuriais galima pasigirti.

Tokios situacijos primena visą televizijos ir viso meno grožį. Galima stengtis neturėti išankstinių įsitikinimų prieš įsitraukiant į kokį nors kūrinį, tačiau to visiškai išvengti neįmanoma, ir kai neigiamas nusistatymas yra apsukamas 180 laipsnių ir prieš akis matomas kūrinys tiesiog užgniaužia kvapą, tai yra vienas maloniausių jausmų.

„Black Mirror“ yra neabejotinai tas reiškinys. Šitas serialas jus pasitinka kaip gatvėje sutiktas keistuolis, kuris pradeda pasakoti pačią kvailiausią ir, atrodo, visiškai išgalvotą istoriją, ir ją bepasakodamas įtikinėja, kad palauk palauk – tuoj suprasi istorijos esmę. Ir kai atrodo, kad taip nebus, tu būni visiškai suklydęs ir tas jausmas yra neapsakomai malonus ir tuo pačiu metu keistas.

„Black Mirror“, kad būtų aiškiau, yra antologinis serialas. Tai reiškia, kad kiekviena jo serija (ne taip, kaip „American Horror Story“, kur kalba eina apie kiekvieną sezoną) yra visiškai nauja ir nesusijusi su ankstesnėmis. Nauja idėja, nauji aktoriai, viena valanda ir aiški istorija. Vienintelis visas serijas (jų yra mažai – kol kas sukurti du sezonai po tris serijas, o 2014-ųjų pabaigoje pasirodė speciali kalėdinė serija; trečią sezoną kursianti „Netflix“ televizija pagamins 12 naujų serijų) siejantis dalykas yra technologijų tema. Ji yra visiškai plati, svyruojanti nuo dabar mūsų turimų technologijų ir jų galimybių sukelti dideles katastrofas iki netolimos ateities technologijų ir netradiciškai pateikiamos bei psichologiją visu pajėgumu užgriebiančios distopinės ateities.

Jeigu technologijos jūsų nedomina, nesijaudinkite – „Black Mirror“ nėra dokumentika ar inžinerinė mokykla. Tai ir yra smagiausias šio serialo bruožas. Net jeigu yra rodoma baisi distopija – panaši į tą, kurią aprašė George’as Orwellas, o kartais netgi baisesnė, – „Black Mirror“ žiūrovų nebando sužavėti valandą rodant vieną už kitą absurdiškesnes idėjas, kurios iš pirmo žvilgsnio yra neįgyvendinamos ir kvailos, tačiau galiausiai supranti, jog jos nėra taip toli nuo realybės. To seriale yra užtektinai, tačiau jums galiausiai didžiausią įspūdį paliks veikėjai. Kad ir kaip daugelis serialą giriančių ekspertų ir eilinių žiūrovų akcentuoja serialo sugebėjimą balansuoti tarp absurdo ir realybės kalbant apie ateities technologijas, visi sutaria, kad emocinis „Black Mirror“ aspektas yra tai, kas šį serialą iškelia į aukštumas.

Kad tai suprastumėte galima panaudoti vieną aiškiausių šių dienų pavyzdžių kultūroje. Daugelis filmų apie superherojus neveikia dėl to, kad jie bando padaryti kuo daugiau. „Man of Steel“ yra tragiškas filmas, nes ten viskas yra apie pasaulio sunaikinimą ir apie didelį blogį, bet ne apie Klarką Kentą ir jo tapimą Supermenu. Absoliuti dauguma „Marvel“ filmų yra mažų mažiausiai geri tuo, kad jie savo stogą raunantį veiksmą pastato ant to, kad žiūrovams rūpi pagrindiniai filmo veikėjai kaip žmonės, ne kaip superherojai, kurie anksčiau ar vėliau privalo laimėti. Dėl to „The Incredibles“ ir yra geriausias visų laikų filmas apie superherojus, nes jame viskas yra apie konkrečius žmones, ne apie milijonus potencialių aukų, kas žiūrovams niekada nerūpi.

„Black Mirror“ kūrėjas Charlie Brookeris šiomis žiniomis ir naudojasi. Jis sukuria didelį paveikslą naudodamas pačias mažiausias detales. Jis rodo vieno ar kelių žmonių gyvenimą ir žiūrovams duoda minimaliai informacijos apie tai, kas vyksta likusiame pasaulyje, nors abstraktų to vaizdą iš matomų įvykių galima susidaryti nedelsiant.

Ši idėja yra pateikiama jau pirmoje serialo serijoje, kuri nėra tokia rizikinga kaip vėlesnės vien dėl to, kad joje yra naudojamasi dabar mūsų turimų technologijų galia, tačiau iškart suprasite, kad netgi tos serijos idėja yra absurdiška (nors tuoj pat ją priimsite ir su ja liksite iki galo).

Ir kai tą seriją drąsiai galima buvo padaryti pasauliniu įvykiu, kai jos pasekmes buvo galima pateikti kaip palietusias visą pasaulį ar tiesiog daugelį žmonių, ta istorija tapo pasakojimu apie vieną žmogų. Ir dėl to ji į paširdžius trenkia dar stipriau, nes ji visu galingumu paliečia dažniausiai kartojamą „Black Mirror“ idėją: technologijų baisumas priklauso nuo to, kaip ją naudoja žmonės, ir psichologinės traumos gali būti neišmatuojamai baisesnės nei fizinės.

Apie „Black Mirror“ kalbėti apibendrintai yra ganėtinai sunku, nes serijos yra kuriamos atskirai būtent todėl, kad jos nagrinėtų vis naujas temas ir nespėtų atsibosti žiūrovams. Tai pastariesiems išeina į naudą, nes seriale yra skiriamas didžiulis dėmesys detalėms, kurios galbūt neturi didelės įtakos siužetui, tačiau jas pastebėti ir suprasti, kad scenaristai čia nieko nedaro atmestinai, yra malonu. Tokie dalykai kaip visiškai natūraliai besielgiantys praeiviai, užkalbinti televizijos reporterių, ar neapsimestinis politikų gyvenimas, kai jie namie elgiasi kur kas žiauriau nei viešumoje, yra reikalingi aukščiausio lygio televizijai.

Serialas turi savų trūkumų, dažniausiai atsirandančių tuomet, kai yra pradedama koncentruotis į ambicingą idėją, ne jos poveikį žmonėms, tačiau kiekvienoje serijoje yra kažkas originalaus, dažniausiai susijusio su žmonių patiriamomis emocijomis. Dėl to ir smagiausia, kai „Black Mirror“ yra vadinamas psichologiniu serialu. Fizine prasme žmonės čia yra pažeidžiami kur kas rečiau nei psichologiškai, ir netgi tos psichologinės traumos yra baisesnės tuomet, kai jos yra vykdomos ne tiesiogiai, bet žmonėms patiems išsigalvojus baisius vaizdinius, nepaisant to, kad jie su realybe turi mažai ką bendro.

Ilgainiui į galvą vis dažniau ateina mintis, kad „Black Mirror“ yra tas serialas, kurį Aaronas Sorkinas norėjo sukurti sugalvojęs „The Newsroom“. Pastarajame seriale visi veikėjai buvo senamadiški, konservatyvūs ir iš paskutiniųjų ginantys tradicinę žurnalistiką, paremtą reporteriais ir išsamiais tyrimais. Dėl šio serialo aspekto nenoriu ginčytis ir nuomonę gali turėti kiekvienas. Tiesiog Sorkino pateiktas interneto įsigalėjimas ir jo paviršutiniškumas per seriją buvo paminimas šimtą kartų, ir kiekvienas veikėjas apie tai pasistengdavo atseikėti monologą, tačiau realios technologijų grėsmės „The Newsroom“ beveik nerodė.

„Black Mirror“, nepiršdamas jokios nuomonės, pasiekia kur kas įspūdingesnių rezultatų. Serialas neprivers jūsų išsikraustyti į trobelę vidury miško ir atsisakyti bet kokių technologijų, tačiau jis padarys kur kas svarbesnį dalyką: privers jus galvoti. Čia jums niekas neįrodinės technologijų privalumų ar trūkumų; čia jums tuos dalykus parodys, ir nuomonę jūs turėsite susidaryti patys. Skamba baisiai, bet geriausias menas būtent to ir turi siekti.

9
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
9.0
Režisūra
9.0
Kinematografija
9.0
Garso takelis
9.0
Techninė pusė
9.0
Aktoriai
9.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. Rimtai? / 2016 vasario 16

    serialas išties puikus, bet apžvalga beveik nieko nepasakanti.