Jaunikis – tai labai šmaikšti, buitiška ir artima komedija. Čia visas veiksmas vyksta per vieną svarbiausių Rusijos valstybinių švenčių – Gegužės 9 – dieną. Šią dieną Rusija laimėjo prieš Nacistinę Vokietiją Didžiąjame Tėvynės kare. Režisierius šios datos reikšmingumu sužaidė visą siužeto liniją – nuo nuolatinio Gegužės 9 – tosios akcentavimo dialoguose iki kertinio filmo akmens – konfrontavimo tarp Alionos buvusio vyro ruso Tolios ir jai ketinančio pasipiršti vokiečio Helmuto.
Pats siužetas vystomas labai tolygiai ir su pamažu žiūrovą įtraukiančiu cinkeliu. Čia pagrindiniai filmo kūrimo aspektai – scenarijus, peripetijos, siužeto linija – labai efektyviai perspina į vieną masyvų rusišką nuotykį. Veikėjai emociškai labai ryškūs ir kiekvienas jų su savo charakterio ypatybėmis prisijungia prie Tolios ir Helmuto kovos dėl Alionos. Visas siužetas fitruojasi per niūrią rusiško kaimo realybę, todėl šiame kontekste labai kurioziškai atsiskleidžia pasimetusio europiečio pozicija. Jam čia tenka išgyventi tikrą amerik… kchem, rusiškų kalnelių emocinį spektrą. Todėl be galo įdomiai sukurtas jo personažas, atvykęs iš prabangaus vokiško gyvenimo, priešpastatomas rusiško gyvenimo iššūkiui. Tuo tarpu tuo pačiu iššūkiu iš dalies tampa ir pats Alionos buvusįs – Tolia, kuris tik pamatęs ją naujo vyro glėbyje suvokia,ką ji jam iš tiesų reiškia ir kad jis privaląs ją susigrąžinti.
Sunku nepastebėti, jog filme tikrai ypatingai ryškiai akcentuojama Gegužės 9-tosios diena, todėl čia jautėsi vyraujanti labai nacionalistinė atmosfera. Visas scenarijus ir siužetas, rodėsi, tiesiog persunktas idėjos apie šią dieną, todėl susidarė įspūdis, jog filmas vienareikšmiškai buvo orientuotas į rusiškąją auditoriją. Nepaisant šio aspekto, pati komedijos idėja buvo puikiai išjausta ir deramai realizuota.
Žiūrint šį filmą veide buvo galima jausti nuolatinę šypseną, nes, kaip minėjau, tai situaciškai labai artimas filmas. Rodos, sėdėtum ir stebėtum čia pat besibarančius kaimynus. Tad šioje vietoje, mano manymu, scenarijus buvo didžiausias perlas ir ties juo buvo tikrai puikiai padirbėta: dialogai buvo be galo gyvi, žaismingi ir nuolatos prakiurdantys žiūrovus juoktis. O sukurti tokiam kalbos natūralumui aktoriai turėjo ne juokais pasistengti, ką jie ir padarė bei kas jiems ir pavyko. Ypatingai žavingai atrodė Helmuto pastangos išlaužti save iš vokiškų rėmų ir reikšti jausmus laužyta rusų – anglų – vokiečių kalba.
Techniniai juostos aspektai taipogi puikiai persidengė vienas su kitu. Garso takelis puikiai žaidė su operatoriaus darbu, kuriam vietomis talkino ir dronai, kas šiems filmo epizodams suteikė kiek kitoniškumo. Montažas labai dinamiškas ir tikslingas – auditorija iš karto pajaučia, ką norėta pasakyti ir išgaunama reikalinga reakcija. Biudžetiniu atžvilgiu, taipogi, filmas neatrodo labai pigiai: čia apstu pikantiškų veiksmo niuansų, kurie tikrai sustiprina romantiškai kovinę juostos atmosferą.
Tad reziumuojant galima teigti, jog šis filmas tikrai vertas aplodismentų. Jame beveik tobulai atkurta įtaigi ir be galo šmaikšti rusiško kaimo realybė. Visi filmų aspektai tarpusavyje figūruoja tiesiog puikiai. Čia nuotaikinga romantika, išjudinantis veiksmas ir tiesiog nuostabūs rusiški akibrokštai tiesiog prikausto žiūrovą jo vietoje ir neleidžia jam atitraukti dėmesio iki filmo pabaigos. Todėl drąsiai galiu rekomenduoti pažiūrėti šį filmą, kurio privalumai vienašališkai nusveria jo silpnąsias vietas.
