„Rizikinga erzinti dedukus“ ir „Skrydžio plano“ režisierius bei scenaristas Robertas Schwentke viso pasaulio žiūrovų teismui pristato antrąją, itin populiarią tarp jaunimo, knygų ciklo „Divergentė“ ekranizaciją. Žengiant su naujausiomis šio žanro tendencijomis, režisierius pasiryžo kuo kruopščiau atkurti post-apokaliptinės bendruomenės vaizdą ir nenusileisti 2014-aiais metais pasirodžiusiam pirmajam serijos kino hitui, kuris finansine prasme kino studijai nepaprastai pasiteisino.

Apie ką mes čia…

Po nepavykusio sukilimo, Tričė ir Ketvertas kartu su bendražygiais bando surasti sau prieglobstį ir naujus sąjungininkus, kurie irgi stotų į kovą su Dženine ir jo tironija. Slapstydamiesi nuo piktai nusiteikusių Dženinės pakalikų, Tričė susipažįsta su dar nematytomis bendruomenėmis, kuriose irgi verda noras pagaliau užbaigti beprasmį kraujo praliejimą. Prasideda ir vėl nauja kova dėl šviesesnio ateities pasaulio likimo…

Kūrinio vidus

Kai visai neseniai kino ekranuose pasirodė tiek „Bėgantis labirintu“, tiek trečioji „Bado žaidynių“ dalis, paauglių, gyvenančių uždarose bendruomenėse, tema pradeda pabosti. Kaip ir patys filmai, visos knygos labai panašios, tačiau „Divergentės“ serija ir būtent antroji dalis atrodo šiek tiek žvaliau už jau paminėtus filmus. Režisierius neprašovė ir žiūrovams pateikė gal ir ne labai sklandžiai vystomos siužetinės linijos pasakojimą, tačiau bežiūrint šį filmą netenka nuobodžiauti, ko negalima pasakyti apie naujausią „Bado žaidynių“ dalį.

Filmas prasideda nuo to momento, kai pasibaigė pirmoji dalis, todėl tęstinumas išlaikomas ganėtinai gerai. Jau nuo pat pradžios žiūrovai lepinami visai kokybišku ir nenusibostančiu veiksmu, susišaudymais ir gaudynėmis. Gražu žiūrėti į tam tikrus susidūrimus, kuriuose pasigendama tik vieno – akivaizdaus smurto. Užuominos ar scenos, kuriose neva kažkas nužudomas sugadina visą bendrą vaizdą. Suprantama, kad kūrėjams nesinorėjo gauti griežto „R“ reitingo, tačiau galima buvo sugalvoti ką nors originalesnio, o ne vien tik kameros atsitraukimą. Pati siužetinė linija, tiksliau kalbant – pasakojimo principas, tam tikrais atvejais susižiūri chaotiškai, tačiau tai netrikdo peržiūrai. Lengvas ir efektingai pateiktas veiksmas viską kompensuoja.

Pagrindiniai filmo herojai pateikiami blankiau nei pirmojoje dalyje, o ką jau kalbėti apie antraplanius veikėjus, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo visai įdomūs personažai. Deja, jie nebuvo atskleisti iki galo, todėl, matyt, apie jų vidinį pasaulį sužinosime kituose filmuose. Žinoma, kalba eina apie Evelyn ir Džoaną, kurios kažką tikrai slepia. Apie Tričę net beprasmiška kalbėti, ji tokia pat kaip ir pirmame filme. Skirtumas tik vienas – ji nusikirpo plaukus. Šioje juostoje labiausiai buvo atskleistas Ketvertas, todėl žiūrovai galės jį pažinti iš dar vienos pusės. Pagaliau paslaptingumo šydas buvo nuimtas ir mes sužinome apie šį veikėja daugiau. Kalebas ir Piteris nepajudėjo iš vietos – lygiai tokie patys, kaip ir buvo prieš metus, kai pasirodė pirmoji „Divergentės“ dalis.

Dialogai skurdus, bet pati pagrindinė filmo dalis įdomi. Visgi kiekvienas mūsų esame skirtingi, kiekvienas savaip talentingas, todėl nereikia „nurašinėti“ tų, kurie kardinaliai skiriasi nuo bendros normos priimtos visuomenėje. Humoro šiame filme nėra, tačiau jis tikrai nepakenktų – tai būtų vienas būdų bent kažkaip pagyvinti gana niūrią ir pilkai atrodančią atmosferą. Visgi tai yra filmas orientuotas į paauglius, tai vienas-kitas juokelis nepakenktų, nes po to išeina paniurėliai iš kino salės, matantys pasaulį vien tik pilkomis spalvomis.

Apibendrinus antrąjį dalį, apie kurią nesinori daug plėtotis – ją pamatyti reikia, tačiau galima pastebėti, jog kūrėjams šiek tiek pritruko fantazijos ir noro perteikti visą knygos esmę. Žinoma, vien dėl tokių scenų, kaip simuliatoriuje parodytas skraidantis pastatas su Triče, išties kompensuoja nemažai spragų. Tikiuosi, kad trečioji ir ketvirtoji dalys susižiūrės irgi taip skaniai, kaip ir šis tęsinys.

Techninė juostos pusė

Filmo garso takelis labai puikiai priderintas prie rodomo veiksmo – jaučiamas epiškumas ir, kas svarbiausia, visam filmui sukuria labai niūrią atmosferą. Muzikinės kompozicijos sugeba išlaikyti įtampoje, perteikti nerimo jausmą ir, žinoma, gailestį. Taip pat melodijos, skambančios filme, kardinaliai skiriasi nuo tų, kurias galėjome girdėti kituose tokio pobūdžio filmuose – šis garso takelis tikrai yra išskirtinis.

Specialieji efektai, deja, nuvilia. Ne vien prasta trimatė erdvė, kuri dar labiau užtamsina filmo vaizdus, tačiau ir ypatingai prastas CGI, kuris nuo pat filmo pradžios ręžia akis. Iš pavyzdžių galima paminėti šias scenas, kuomet matosi panoraminiai vaizdai – akivaizdžiai matosi kompiuterizuoti namai, traukinys ar skraidantis namas. Panašių vietų filme apstu.

Operatoriaus darbas geras. Veiksmo, susišaudymų ir muštynių scenos atrodo labai gerai. Puikūs filmavimo rakursai ir pats herojų pateikimas akims sukelia malonumą. Visgi scenarijus tikrai nėra iš geriausių, bet kameros darbas ir režisieriaus sprendimai dėl veiksmo scenų atperka beveik kiekvieną padarytą scenarijaus klaidą.

Kaip jau buvo minėta anksčiau, ganėtinai neblogai vystoma pati istorija, tačiau vaizdo montažas nėra toks geras kaip galima pagalvoti iš pirmo žvilgsnio. Kadrai persipina, sklandumas kartais dingsta, todėl istorija perpasakota gan chaotiškai, bet užtat neužtęstas pasakojimas irgi kompensuoja montavimą. Garso montažas – be priekaištų.

Aktorių kolektyvinis darbas

Vis labiau populiarėjanti tarp jaunimo ir pačiame Holivude jaunosios aktorių kartos atstovė – Shailene Woodley atliko savo vaidmenį lygiai taip pat kaip ir prieš metus. Nieko naujo jos vaidyboje nepasimatė, o kartais atrodo, jog ji tiesiog nesistengia – viskas atrodo perspaustai. Vienintelė naujovė – tai jos nauja šukuosena, kuri, beje, atsirado tik dėl to, jog aktorei nespėjo ataugti plaukai, kuriuos jį nusikirpo dėl filmo „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“.

Theo James šį kartą pasirodė visai neblogai. Nors kaip aktorius jis nespinduliuoja dideliu talentu, bet turi šarmo – šį kartą jis jo tikrai turi, o ir jo vaidmuo žymiai brandžiau atrodo nei prieš metus. Aktorius sugeba išspaust įvairias emocijas, kas irgi džiugina akis.

Gražuolė Kate Winslet pasirodo geriausiai, tačiau ko norėti – tai viena ryškiausių savo kartos atstovių Holivude. Kaip visada puikiai atrodanti moteris leidžia vyrams ne tik pavarvinti seilę, bet kartu ir pasimėgauti jos profesionaliai atliktu vaidmeniu.

Milesas Teller, kurį visai neseniai galėjome matyti filme „Atkirtis“ ir toliau kuopia į populiarumo aukštumas. Šiame filme jo talentas nėra atskleistas, tačiau visos juostos metu norisi jam suduoti į snukį. Personažą jis įkūnijo gerai, nes kitaip gi nebūtų jokių norų jam pakenkti.

Jai Courtney arba tiesiog medinis Kristen Stewart brolis ir toliau demonstruoja akmens lygio vaidybą. Anselis Elgortas taip pat nepasižymėjo niekuo šiame filme. Lygiai tą patį galima pasakyti apie Naomi Watts, kurios trumpas pasirodymas visiškai nieko vertas. Matyt, kituose filmuose jos veikėjas bus labiau atskleistas.

Iš žinomų veidų filme tai pat galima pamatyti Octavia Spencer, Ray‘ų Stevensoną, Ashley Judd ir Zoe Kravitz.

Verdiktas

„Insurgentė“ – tai labai išvaizdžiai ir skaniai atrodantis 2014-ųjų m. kino hito pratęsimas. Juosta pasižymi išties efektingai pateiktu veiksmu, greitai ir nenuobodžiai vystoma istorija, puikių aktorių kolektyvu ir maloniu garso takeliu, sukeliančiu atitinkamai niūrų ir pilką post-apokaliptinio pasaulio vaizdą.