Dano Browno romanai ir jų ekranizacijos yra vienas didžiausių kultūros triukų šiame amžiuje. Niekas negali tiksliai pasakyti, dėl ko jie yra populiarūs, išskyrus greitai ir link niekur judantį siužetą, kurio pirmus du kartus užteko, kad Rono Howardo režisuoti filmai  „Da Vinčio kodas“ ir „Angelai ir demonai“ uždirbtų pasakiškus turtus. Visgi pasakyti, kad po septynių metų pertraukos pasirodęs „Inferno“ žiūrovus sudomins tuo pačiu, yra ypač sunku.

Filmas šįkart prasideda Florencijoje, kur ligoninėje atsibundantis simbologas Robertas Lengdonas (akt. Tom Hanks) neatsimena pastarųjų kelių dienų įvykių ir to, kaip atsidūrė Italijoje. Jis žino tik tiek, kad jį bando pasivyti žudikai, Pasaulinė sveikatos organizacija ir dar kelios organizacijos, kurių iki galo nepažįsta ir pats filmas. Lengdoną išgelbėja jo daktarė Siena (akt. Felicity Jones) ir jiedu privalo pabėgti nuo persekiotojų, išsiaiškinti daugybę su žymiąja Dantės knyga „Dieviškoji komedija“ susijusių paslapčių ir galiausiai išgelbėti pasaulį. Tiesiog tradicinis Dano Browno siužetas.

Tik kaip ir to paties pavadinimo romane, taip ir filmo kontekste aiškiai jaučiasi, kad ši istorija yra nevykusi kopija kažko, kas anksčiau atrodė visai įdomiai. Per pastarąjį dešimtmetį galima buvo atrasti tūkstančius klaikiai neįdomių filmų, serialų ir knygų, bandžiusių užkabinti tą patį kabliuką, kurį D. Brownas buvo užkabinęs su „Da Vinčio kodu“. Ta knyga niekad nebus minima geriausiųjų sąrašuose, tačiau ji įspūdingai įgyvendino populiarųjį žanrą, kuomet skaitytojas nespėja domėtis bendra knygos kokybe ar veikėjų išplėtojimu, kadangi siužetas juda pernelyg greitai ir galvas apkrauna tokiu kiekiu informacijos, kad galvoti apie kažką kitą yra sunku.

To paties nepasakysi su „Inferno“, kurio veiksmas juda greitai, bet yra visiškai tuščias. Davido Koeppo scenarijus bando įrodyti, kad filme yra daug paslapčių, ir jam visiškai nepasiseka. „Inferno“ tradiciškai praleidžia didžiulę dalį filmo priversdamas Tomą Hanksą žiūrovams pasakoti smulkias istorines detales, kurios veikėjams leistų išnarplioti kelių amžių senumo paslaptis, bet tos istorinės pamokos čia egzistuoja visiškai be konteksto ir yra labiau su siužetu nesusijęs Vikipedijos atpasakojimas.

Jeigu trumpiau, „Inferno“ padaro didžiausią tokio tipo filmų klaidą: siužetas čia yra tiesiog neįdomus. Dantė yra daug pasiekęs poetas, prie kurio gal ir galima pritempti viduramžių paslaptis, ir visgi jis negali lygintis į Da Vinčį, lygiai kaip ir „Inferno“ negali lygintis į „Da Vinčio kodą“. Ir net jeigu lyginti atskirų filmų nesinori, D. Brownas ir R. Howardas čia nepalieka kitos išeities, nes tų filmų struktūra yra absoliučiai vienoda, pasakojanti apie didį istorijos veikėją, slepiantį kažką išties svarbaus, ir vos kelias Dantės paslaptis čia atskleidžiantys veikėjai negali pasipriešinti po paslaptį kas minutę atskleidusiam „Da Vinčio kodui“.

Tai yra bandoma kompensuoti vieninteliu kitokiu siužeto vingiu nei kituose trilogijos filmuose. Jeigu įprastai veikėjams tekdavo pasprukti nuo žudikų ar išsiaiškinti paslaptį, kurią slėpė, tarkim, Vatikanas ir kurią privalo sužinoti žmonija, šįkart Lengdonas privalo pats išgelbėti žmoniją. Filmai apie pasaulio gelbėjimą retai būna įdomus, kadangi žiūrovai retai gali patikėti, kad istorija pasibaigs žiauria tragedija, ir „Inferno“ nėra išimtis.

Pradinė idėja yra įdomi, susijusi su milijardieriumi, nusprendžiančiu, kad žmonija susinaikins pati save ir kažkas privalo kontroliuoti žmonių skaičių Žemėje, ir tokiu būdu prie istorijos yra pririšami Dantė, viduramžiai ir maras. Pasaulio gelbėjimas yra vienintelis filmą gelbėjantis šiaudas, nes istorinės paslaptys yra visiškai neįdomios, tik leidžiančios parodyti gražiuosius Florencijos ar Venecijos vaizdus bei filmavimo grupei pasisukioti garsiausiose pasaulio meno galerijose.

Tuo tarpu pasaulį privaloma išgelbėti greitai ir antrojoje filmo dalyje tai suteikia taip reikalingo tempo ir skubėjimo, tačiau filmas sugeba sugadinti net ir tai, bandydamas sužavėti žiūrovus, kiek skirtingų žmonių ir organizacijų turi tą patį tikslą, be jokios prasmės sujaukiantį visai smagią siužeto liniją. „Inferno“ formulė galiausiai bado akis, kadangi viskas, kas gali apsisukti 180 laipsnių, taip ir padaro, ir jeigu tai gali nustebinti vieną ar du kartus, po aštunto karto tokia strategija atsibosta ir savyje neturi jokios intrigos.

Todėl nusivilti yra dėl ko. Iš „Inferno“ niekas nesitiki per daug, kadangi filmui reikia tiesiog judėti greitai, išradinėti istorinius faktus ir pakeliui nesugadinti per daug dalykų. Filmas tai padaro tik iš dalies ir stipriai nukenčia dėl savo šabloniškumo, nuo pat to, kad Lengdoną visad nustebina, kad jis jau penktą kartą įsivelia į pasaulį galinčią pakeisti istoriją, iki jo gražios draugės, kuri niekad nėra tokia, kokia dedasi.

Bent jau T. Hanksas bei R. Howardas šito projekto nepriėmė pernelyg rimtai. Pirmasis supranta, kad „Da Vinčio kodo“ trilogija yra kažkas, ką jis užsidirbo per savo karjerą ir kur jis gali gauti kalną pinigų kažkiek pabėgiojęs ir kažkiek apsimetęs protingu profesoriumi. Tuo tarpu R. Howardas žino, kad šito filmo režisūra yra paskutinis dalykas, į kurį kreips dėmesį žiūrovai, ir visą laiką jis praleidžia eksperimentuodamas su kameros judesiais ar jos nestabilumu. Tiesa, tie eksperimentai retai pasiseka, o vieninteliai išties gražūs filmo vaizdai yra Florencijos, Venecijos ir Stambulo panoramos iš paukščio skrydžio, kurių negalėtų sugadinti net ir negabiausieji.

Taigi sakyti, kad žiūrėdami „Inferno“ gausite kažką panašaus į „Da Vinčio kodą“ ar „Angelus ir demonus“ gal ir galima. Tik abejoju, ar nepavykusi geresnių istorijų kopija jums patiks taip pat, kaip ir ankstesnieji filmai.

6
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
4.0
Režisūra
6.0
Kinematografija
6.0
Garso takelis
7.0
Techninė pusė
6.0
Aktoriai
7.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. Du kart prisnudau / 2016 spalio 16

    Pritariu recenzijai, filmas tikrai prastas, o Tomas Hanksas kuo toliau tuo labiau atrodo vis senesnis storesnis ir letesnis.
    Dideliz nusivylimas, filme nera nieko mistisko, jokiu baznycios ar renesanso paslapciu ir visiskai jokio nuotykio. Kas tikisi nuotykinio filmo, panasaus i Indiana Dzonsa, ar bent jau Kodas lobiai liks nusivyle, cia viskas panasiau i koki nors aboliuciai nuobodu Uzkrata, ar kita politini-socialini trileri. Filme nera jokios mistikos, jokiu senoves paslaciu narpliojimo, jokiu mirtinu baznycios, renesanso ar Iluminaciu paslapciu, bet yra PSO, aciu Dievui, kad dar nepanaudoju kokiu Skautu organizacijos ar Automobiliu lizingo bendroviu susivienijimo😃
    Kas paziureje anonsa tikites, jog leisites i devyniu ratu kelione senoves labirintais ir kazkur viduramzisko miesto pozemiuose rasite tikra atgimstanti pragara labai nusivilsite, viso to cia nera nei kvapo. Nieko verti ir vaizdai su kraujo upemis, maro gydytojais, deganciais miestais ir panasiais krauja kaitinanciais vaizdwis, visa tai tera rezisieriaus pasityciojimas is ziurovu ir numestas saldainis masems. Netgi pats profesorius yra gerokai aplauzytas, prarades atminti ir del to net nesugebantis spresti palapciu. Pagrindinis blogiukas, tai ne kazkokia mistine ar itakinga asmenybe, o tiesiog paikas milijonierius, kuriantis kvailus galvosukius savo merginai, kurie viso filmo metu ir sprendziami, o pagrindiniai filmo blogiukai, net nezinau ar pagrindiniai, nes viskas permalta, persukta, yra privari saugos tarnyba!!! Kuri labiau uzsiima vaidyba, nei saudymu.
    Liudniausia, jog filmas visiskai nesusijes su Dante ir Dieviskaja komedija, nera jokios tiesiogines Dantes ar jo amzininku paslapties ir Pragaro zemeje. Dante ir jo inspiruotas pragaro paveikslas yra tiesiog panaudojami sudarant galvosukius, labai primityviai ant paties paveikslo ar Dantes mirties kaukes flomasteriais uzrasant zodzius kur eiti ir ka daryti, senai tokio primityvumo nemaciau kine ir tikrai to nesitikejau nei is Brawno, nei is Hankso…. 6 is 10

  2. Vytautas / 2016 spalio 16

    Geriau nei „Du kart prisnudau“ ir neparašysi. Filmui skyriau netgi 5 baliukus. Gal ir nebuvau prisnūdęs, tačiau kad 4-5 kart stipriai nusižiovavau, tai faktas.