Į Romą su meile

2005 m., Anglija – „Lemiamas taškas“;  2008 m., Ispanija – „Viki Kristina Barselona“; 2011 m., Prancūzija – „Vidurnaktis Paryžiuje“. Kadangi visi keliai veda į Romą, neišvengiamai šiame mieste atsidūrė ir Woody Allenas, tęsdamas savo kelionę po Europą. 2012 m. gimė pasauliniu mastu viena iš finansiškai sėkmingiausių režisieriaus juostų – „Į Romą su meile“. Režisierius mėgsta vaidinti savo paties filmuose, tačiau nuo 2006 m. tai tai yra vienintelis jo režisuotas filmas, kuriame jis vaidino. Šiandien pakalbėsime būtent apie jį.

Siužetas

Juostą sudaro 4 skirtingos istorijos:

Pasaulinio garso architektas Džonas (akt. Alecas Baldwinas) studijavo, gyveno ir praleido gražiausius jaunystės metus Romoje, tad pažįsta didingo miesto alsavimą, nuotaikas ir turistams nepastebimas vertingas vietas. Nostalgijos vedamas amerikietis grįžta į Romą ir nuskuba atgaivinti prisiminimus mėgstamiausioje gatvėje ir aplankyti buvusius namus. Būtent čia Džonas sutinka klaidžiojantį ir įkvėpimo kūrybai besižvalgantį jaunesnį architektą Džeką (aktorius Jesse Eisenbergas) su mylimąja Sale (akt. Greta Gerwig) ir geranoriškai pasisiūlo gido paslaugas.

Kiekvieną vasarą kažkurioje pasaulio šalyje keliaujanti Heilė (akt. Alison Pill) susipažįsta su gražuoliu italų kilmės advokatu Mikelandželo, beprotiškai įsimyli ir akimirksniu apsisprendžia praleisti likusį gyvenimą Italijoje. Į sužadėtuvių šventė atskrenda jaunosios mama Filis (akt. Judy Davis) ir tėtis Džeris (akt. Woody Allenas). Jo entuziazmas dar stipriau įšyla, kai paaiškėja paslaptis, kad būsimojo žento tėtis Džiankarlo (tenoras Fabio Armiliato) yra dieviško balso operos dainininkas.

Italijos provincijos mieste susituokę jaunavedžiai Antonijus (akt. Alessandro Tiberian) ir Milė (akt. Alessandra Mastronard) svajoja pradėti naują laimingo gyvenimo etapą Romoje. Lemtingą nedėkingą dieną jie leidžia laisvalaikį atskirai: Milė atsitiktinai sutinka ir neatsispiria pagundai artimiau pabendrauti su mėgstamiausiu kino žvaigždūnu (akt. Antonio Albanese), o Antonijaus namus aplanko adresą supainiojusi elitinė prostitutė Ana (akt. Penelope Cruz). Kai anksčiau sutarto laiko užsukę giminaičiai aptinka juos kompromituojančioje situacijoje, tai Antonijui tenka gelbėtis ir pristatyti laisvo elgesio merginą… savo žmona.

Niekuo neišsiskiriantis, paprastas ir eilinis italas darbininkas Leopoldo (akt. Roberto Benigni) išgarsėja per vieną naktį. Jį pradeda persekioti paparaciai, autografų medžiotojai laukia jo prie namų, geltonosios spaudos žurnalistai aiškinasi jo pusryčių meniu, o seksualiausios merginos siūlosi permiegoti su juo. Vyruko galva tiesiog plyšta nuo milžiniško dėmesio. Ar jis spės suvaldyti stebuklingai sužvejotą šlovę?

Turinys

Galima pamanyti, kad 4 skirtingos istorijos persipins tarpusavyje, tačiau taip neatsitinka. O gaila! Pasakojimų kokybės lygis netolygus ir šiek tiek chaotiškas – istorijos skiriasi savo originalumu ir žavesiu. Juosta pasižymi W. Alleno filmams būdingais dialogais, tačiau be keleto subtilesnių ir geresnių juokelių, persmelktų ironijos ir sarkazmo, nieko labai originalaus pateikti nepavyksta. Na, išskirti galima nebent šitą: ant scenos statoma dušo kabina tam, kad dainininkas scenoje galėtų  maksimaliai atsiskleisti.

Peržiūros metu vis aplankydavo jausmas, kad scenarijus neišbaigtas, o daugelis scenų buvo filmuotos vienu bandymu. Taip pat jautėsi pretenzingas bandymas tam tikrus dalykus pateikti intelektualiai. Ironija, sarkazmas, absurdas ir siurrealizmas – taip būtų galima pavadinti šios juostos istorijas. Architekto istorija – patiko labiausiai. Gal dėl to, kad arčiausiai realybės. Personažai taip pat įtikino. Visos kitos pasirodė perspaustos, pervaidintos. Keletą įdomesnių ir gražesnių blykstelėjimų absurdo ir siurrealizmo jūroje aptikti galima, tačiau, panašu, kad kūrėjai per daug toli nuplaukia ir sugrįžti į krantą nebepavyksta. Juosta, mano galva, per daug ištęsta ir be tinkamos pabaigos. Šiaip, manau, buvo galima atsisakyti vienos iš istorijų, taip skiriant daugiau laiko, kurio trūko, likusioms. Na, arba geriau padirbėti su scenarijumi šiek tiek apkarpant scenas.

Aktorių darbas

Alecas Baldwinas, Jesse Eisenbergas, Judy Davis, Penelope Cruz, Roberto Benigni, Ellen Page… Aktorių kolektyvas neblogas, tačiau jų potencialas, mano galva, neišnaudotas. Kai vaidina tiek daug „Oskarinių“ aktorių, galima buvo bandyti išspausti daugiau. Aišku, tą daryti nekukliai apribojo ganėtinai paprastas scenarijus. Daugiausiai pagyrų iš mano pusės keliauja Alecui Baldwinui – susidarė toks jausmas, kad aktorius yra patyręs viską, ką patyrė ir jo personažas. Emocijos, veido išraiškos atrodė organiškos ir nesuvaidintos. Visada smagu išvysti žavingąją Penelope Cruz. Šioje juostoje ji įkūnijo elitinę prostitutę – vieną linksmesnių vaidmenų bendrame filmo kontekste. „Gyvenimas yra gražus“ filmo žvaigždė Roberto Benigni čia toks pat kaip ir daugelyje savo filmų – klouną primenantis dažnai straksintis aktorius. Žinant Ellen Page sugebėjimus, mano nuomone, ji šioje juostoje neatsiskleidė iki galo. Beje, vėliau prisipažino, jog gailisi dėl to, kad sutiko vaidinti šiame filme.

Techninė pusė

Kinematografiškai Roma pavaizduota it iš atviruko – jei nesi buvęs Romoje, norisi ten nuvykti ir ne tik viską išvysti savo akimis, tačiau taip pat ir pajausti tą magiška atmosferą. Skambanti italų muzika (daina „Volare“, populiari arija iš garsaus kompozitoriaus Giacomo Puccini operos „Toska“ ir t.t.) ir visos garso kompozicijos gan neblogai parinktos – kaip ir kiekviename filme, jaučiasi, kas dirigavo paradui. Vaizdo montažas, nors istorijų vientisumui per daug netrukdė, tačiau galėjo būti mažiau chaotiškas.

Santrauka

„Į Roma su meile“ – tai 2012 m. Woody Alleno filmas, persmelktas absurdo ir siurrealizmo. Jei šis filmas būtų pica, tai ją atnešusios padavėjos reiktų paprašyti, kad dar šiek tiek pakeptų. Juosta gali pasiūlyti gražių Romos vaizdų, tačiau humoro atžvilgiu, deja, nuvilia.