Holograma karaliui

Ar mano akys yra tik hologramos? Bent vienas senų laikų dainininkas taip teigė. Ar „Holograma karaliui“ skamba kaip fantastinio filmo pavadinimas? Šiek tiek, šiek tiek, bet taip jau atsitinka, kai kūrėjas nori sužaisti mūsų prisiminimais, kad telegramos kažkada egzistavo. Ir tai turbūt būtų smagesnis nei filmas, nei išėjo dabar.

Alan (Tom Hanks, turbūt apie jį girdėjome) yra verslininkas prie liepto galo: patyręs skyrybas, jose praradęs namą, ir dar turintis uždirbti pinigų dukters koledžui (dabar ji dirba užkandinėje), jis kompanijos išsiunčiamas į Saudo Arabiją. Ten jis turi parduoti pokalbių hologramomis technologiją karaliaus naujam ekonominiam rajonui. Problema tame, kad rajonas statomas vidury dykumos, karalius niekaip nesirodo, pagalbos rasti sunku, o ant nugaros dar išdygo gumbas. Laimei, jam padėti nori gidas-vairuotojas-herojus Yousef (Alexander Black) ir gydytoja Zahra (Sarita Choudhury).

Kiekviena apžvalga pamini, kaip filmo pradžioje Alan pasirodo muzikinio klipo tipo vaizdelyje, kuriame rožiniais dūmais virstančių turtų fone parafrazuoja Talking Heads dainos „Once In A Lifetime“ žodžius. Šis trumpas intarpas pažada, kad filmas bus drąsus ir dinamiškas, ir dar netgi stilingas. Tačiau žiūrint jį nuotaika vartosi tarp patoso ir liūdesio, tarp komiškų Yousef problemų ir Alan vidurinio amžiaus krizės. Turbūt taip atsitinka, kai žūtbūt stengiamasi, dar koja pagrūdant, sugrūsti knygą į filmą. Nukenčia niuansai, nukenčia originalaus autoriaus lukštentos temos, ir pabaiga užklumpa tave iš pasalų, ir dar atrodo tokia žioploka, paprasta ir atsiradusi iš niekur. Lyg rašytum pasakojimą į sąsiuvinį ir pastebėtum, kad liko tik vienas puslapis, ir viską reikia užbaigti greitai.

Aišku, yra filme ir gerų dalykų. Saudo Arabija yra visgi egzotiška šalis. Pusę laiko net pamiršti, kad čia nėra Jungtiniai Arabų Emyratai! Šiaip ar taip, skurdas ir turtas keičia vienas kitą tavo akyse, miestai užleidžia vietą dykumoms, aplinkui laksto vietiniai apsirengė tradiciniais rūbais. Laimei ar ne, beveik visi dalykai, kuriais Arabija skiriasi nuo… tarkim Amerikos, panaudojami humorui. Viešos egzekucijos? Draudimai ne-musulmonams važiuoti į tam tikras vietas? Vietinis, kuris rimtai priima juokus apie CŽV? Taip, viskas tarnauja tik filmo juokams. Jei labai norėtum, tai gal ir šiek tiek kolonializmo smarso atrastum. Kita vertus, reikia nepamiršti, kad kitos šalys yra kartais labai kitoniškos, ir iš to pasijuokti niekas nedraudžia.

Tačiau tada Alan grįžta į viešbutį, kur Tom Hanks veidas stengiasi perteikti visą žlugstamo baltosios apykaklės darbuotojo gyvenimo dramą. Viešbutis yra tam, kad prisimintum ir apverktum savo gyvenimo klaidas, skambintum giminaičiams ar rašytum laiškus ir kitaip vystytum savo veikėją. O tada, kai nelieka vietos ir juostos, pasikliaut montažais, kad užkaišytum reikiamas filmo vietas.

Tom Hanks, aišku, vaidina gerai, ir jo veidas, kai kamera ji rodo iš arti, puikiai perteikia pasimetimą ir neviltį. Visi taip pat negaili pagyrų Sarita Choudhury. Be jų, filme didesnį vaidmenį atlieka tik Alexander Black, kuriam reikia vaidinti beveik žolės apsirūkiusį pašlemėką. Ar tikrai tokį vairuotoją iškviestų prabangus viešbutis? Kažin. Bet jis filme yra, ir niekur nedingsi.

„Holograma karaliui“ nėra nei toks dinamiškas, nei toks juokingas, kaip pažadėjo reklaminis filmukas. Nėra tai ir didis filmas, laimėsiantis apdovanojimus ir kritikų liaupses, kaip pagalvotum sumaišęs pavadinimą su „Karaliaus kalba“. Jis tiesiog… yra. Toks vidutiniškas, toks gal truputėlį seilėtai sentimentalus, jis yra, kitaip nei svarios priežastys jį žiūrėti.