Dažnai apie įvairius meno ar bet kurios srities šedevrus mes atsiliepiame kaip atsidūrusius tinkamu laiku, tinkamoje vietoje. Tai reiškia, kad, nepaisant didelių pastangų, įvairios aplinkybės kokiam nors kūriniui labai padėjo pasiekti tokių aukštumų. Šiuo atveju man labai patinka atkreipti dėmesį į serialą „Dingę“. Niekas nesugebės nuginčyti, jog jeigu ne itin originali šio projekto idėja ir jau legendiniais tapę jos kūrėjai (Abramsas, Cuse’as, Lindelofas), serialas tikrai nebūtų susilaukęs tokios sėkmės. Tačiau jeigu „Dingę“ būtų atsiradę anksčiau, tokio populiarumo jie nebūtų sulaukę vien todėl, kad dabar, technologijų amžiuje, žmonių kuriamos teorijos tik didino susidomėjimą šiuo serialu.
Žiūrint iš kitos pusės, yra ir daugybė kūrinių, kurie atsiduria ne ten, kur reikia, ir ne tada, kada reikia; geriausias pavyzdys – vis dar kuriamos situacijų komedijos, kurių laikas jau seniai praėjo. Tačiau šiame sezone pasirodęs „Hannibal“ atsidūrė labai tinkamu laiku ir labai netinkamoje vietoje.
Šis serialas yra vienas iš nedaugelio, kurių pristatinėti nė nereikia. Žinoma, pastaruoju metu atsirado daugiau kūrinių, pasakojančių apie įvairių filmų ar knygų priešistores (prequels), o vienas žymesnių galėtų būti su „Psichopatu“ susijęs „Bates Motel“, bet Hanibalo istorijos žinomumo neperspjaus niekas. Jeigu yra nemažai žmonių, neskaičiusių knygos „Red Dragon“, pagal kurios veikėjus serialas ir yra paremtas, serialo herojus tikrai pažinosite iš filmų „Avinėlių tylėjimas“ ar „Hanibalas“. O šiame seriale yra pasakojama būtent tai, kas įvyko prieš pirmąją knygą apie daktarą Lekterį.
Kas išskiria šią ekranizaciją iš daugelio kitų yra du esminiai dalykai. Pirmasis jų yra tai, kad Hanibalas čia yra pateikiamas kaip itin sumanus psichiatras, puikiai atliekantis savo tiesioginį darbą. Ilgą laiką ekranuose mes matydavome gryną susikoncentravimą į šio daktaro žudymus, tačiau čia didžiausias dėmesys yra skiriamas tiesioginiam Hanibalo darbui, kas jo hobį paverčia dar įdomesniu ir baugesniu. Antrasis dalykas, dėl kurio „Hannibal“ yra kitoks, negu įprasta, yra tai, jog čia didžiausias dėmesys, priešingai, nei galvojant apie serialą pagal jo pavadinimą, yra skiriamas Vilui Grehemui, bet apie šį faktą kiek vėliau.
Priežastis, dėl kurios aš minėjau, jog šis serialas atsirado labai laiku, yra ta, jog serijinių žudikų ar tiesiog į žiaurius nusikaltimus linkusių veikėjų į priekį vežami serialai tiesiog išsigimė. Žiaurumų televizijoje daugėja kiekvienais metais, ir aš nesu iš tų bobučių, kurios verkia dėl brutalaus jaunimo. Subtilus žiaurumas televizijoje tiesiog dingo ir tai, kas kažkada buvo viena didžiausių aukso gyslų televizijoje, dabar prarado savo žavesį. Tas pats „Deksteris“, nors ir žavėjęs pradžioje, dabar tapo kone eiliniu procedūriniu serialu, o jo sėkmę bandantys pakartoti projektai, tokie kaip tragiškas šio sezono naujokas „The Following“, tiesiog varo į neviltį. Tad ar yra geresnis būdas pakelti serijinių žudikų serialų kokybę, nei projektas su žmogumi, kuris viską ir pradėjo?
„Hannibal“ turi viską, ko bent jau aš ieškau šio žanro serialuose. Nepaisant to, kad Hanibalas yra žiaurus, jo žiaurumas yra pateikiamas su tokiu subtilumu, kurio televizija ne tai, kad nematė seniai; to niekas nematė išvis. Pats Lekteris čia yra pateikiamas kaip labai rafinuotas, džentelmeniškas, išsilavinęs ir absoliutus gurmanas. Garsiausias daktaro bruožas – kanibalizmas – čia yra pateikiamas tiesiog pagirtinai. Tai, kaip Hanibalas paruošia žmonių mėsą, sugeba sukelti apetitą ir man tai yra tiesiog žavu ir neįtikėtina. Trumpiau tariant, čia yra pasiekiama tai, kas televizijoje ar kine yra vienas aukštesniųjų lygių – žiūrovui pagrindinis blogietis pradeda patikti.
Kaip jau minėjau, nepaisant serialo pavadinimo, pagrindinis herojus čia yra Vilas Grehemas – FTB agentas, apdovanotas gebėjimu įsiskverbti į serijinių žudikų protą, bet nuo to paties gebėjimo kenčiantis ir pats. Nors Lekteris ir Vilas gauna panašų eterio laiko kiekį, pastarąjį pagrindiniu herojumi padaro tai, kad žiūrovai mato, ką jis galvoja. Seriale yra vizualiai pateikiama Vilo pasąmonė; mes galime matyti tai, ką jis galvoja, ir tai neabejotinai yra „Hannibal“ pasididžiavimas.
Vizualioji pusė yra tai, kas mane labiausiai sužavėjo visame seriale ir tai, apie ką aš atsiliepiau kaip atsiradusiu netinkamoje vietoje. Bet iš pradžių apie pozityvius dalykus. Aš nesu žmogus prie meno, ir kitiems klasika laikoma muzika ar paveikslai manęs tiesiog nedomina, bet tai, ką mačiau čia, yra aukščiausias meno lygis. Žodžiais „Hannibal“ vizualiosios pusės apibūdinti tiesiog neįmanoma. Čia yra tiek paslėpto simbolizmo, tiek gražių ir kartu baugių vaizdų, daugybė iš arti filmuojamų kadrų, aukščiausios kokybės kompiuteriu sukurti vaizdai, kad net istorija, kuri čia yra visai gera, vėliau per daug nedomina.
Kas mane priveda prie pesimistinio, bet labiau į paprastus pamąstymus panašaus fakto. Serialas networkui yra tiesiog per daug juodas. Taip, gražių vaizdų, neturinčių tamsios potekstės, čia yra, bet žiaurumai čia yra tokio lygio, kad plačiosioms auditorijoms jie netinka. Ypač jeigu kalbame apie NBC kanalo vadovus, kurie savo programų tinklelį sujaukia apie jį visiškai negalvodami, todėl „Hannibal“ reitingai buvo tiesiog tragiški. Taip, serialas buvo atnaujintas antram sezonui, bet galima abejoti, ar jį įsijungs daugiau žmonių, negu matė kaip iš kaklo išvirto žmogaus liežuvis ar iš žmogaus nugaros odos buvo išpjauti sparnai.
Iš vaizdinės pusės kyla ir mano vienintelis nusiskundimas šiame seriale. Kad ir kaip man patiktų viskas, ką aš matau savo akimis, „Hannibal“ per dažnai susikoncentruoja vien ties šiuo aspektu. Vis besikartojantis simbolizmas, dažniausiai neatnešantis rimtesnės naudos scenai, po kurios jis yra rodomas, yra gal ir gražus, bet ilgainiui atsibostantis. Kone kiekvienoje serijoje būdavo bent kelios minutės, kurios būdavo skiriamos išskirtinai prasmės neturinčiai vizualiajai pusei, kas dažnai įkyrėdavo. Kaip jau sakiau, istorija čia buvo tikrai gera, bet iš jos buvo galima išspausti dar daugiau.
Tačiau kad ir kiek nusiskundimų turės žiūrovai, įsijungusieji šį serialą nenusivils dėl vienos paprastos priežasties – vaidybos. Ta saujelė žmonių, kurie kas savaitę žiūrėdavo „Hannibal“, jo žiaurumus galėjo iškęsti dėl tiesiog neįtikėtiną lygį demonstruojančios pagrindinės aktorių trijulės. Gana tylų, bet su žmona vargų turintį ir Vilu besirūpinantį Džeką vaidinantis Laurence’as Fishburne’as savo ramumą išnaudoja tiesiog puikiai. Vilą vaidinantis Hugh Dancy labai komplikuotą veikėją pateikė gerai, nors kartais jo vaidyba buvo perspausta.
Bet kalbėti galime kiek norime, vienas žmogus veža visą serialą. Hanibalą įkūnijantis Madsas Mikkelsenas tokį Lekterį, koks yra šiame seriale, yra tiesiog gimęs vaidinti. Tokio grakštumo ir rafinuotumo nesugebėtų perteikti joks kitas aktorius, arba bent jau aš jo vardo taip greitai nesugalvoju. Mikkelsenas nėra antrasis Hopkinsas, jis nėra ir geresnis už jį. Jis tiesiog pateikia visai kitokį Hanibalą, negu mes buvome įpratę matyti. Revoliucionuoti gilias šaknis turintį žanrą yra beprotiškai sunku, bet „Hannibal“ ir Mikkelsenas įrodė, jog tai yra įmanoma.
