Gyvybė

Marsiečiai – ne vien vitaminai. Marsiečiai – tai kažkada žaliais buvę ateiviai, kuriuos palydovų praskridimai ir dronų nusileidimai sumažino iki pirmuonių ir panašaus mikroskopinio marazmo. Tad sukasi, sukasi režisierius bandydamas padaryti Marso gyvybę grėsminga, o galiausiai tik iššvaisto visą filmo „Gyvybė“ uždirbtą gerą valią.

Tarptautinė kosminė stotis laukia sugrįžtančio iš Marso zondo, kuris gabena nemažo svarbumo mėginius. Įgula irgi tarptautinė – rusė (Olga Dihovichnaya), amerikiečiai (Ryan Reynolds, Jake Gyllenhaal), britai (Rebecca Ferguson, Ariyon Bakare), japonas (Hiroyuki Sanada)… Stotis galiausiai zondą pagauna, o tada orbitoje (ir karantine) kabančioje laboratorijoje ateiviškoms ląstelėms įkvėpiama gyvybės. Visi džiaugiasi, Žemėje vaikai ląstelienai sugalvoja vardą (Kelvinas), jau net apie filosofines atradimo reikšmes tuoj blevyzgot pradėsim. Tačiau Kelvinas, mūsų nežalias ir net ne pusžalis ateivis, nori žudyti!

Didžiausia filmo problema yra tai, kad visi mėginimai susidoroti su ateiviu primena žaidimą su penkiamečiu, kuris nesuvokia, kad kartais galima pralaimėti. „Ne“ sako penkiametis negrabiai čiupinėdamas plastilino ateivį. „Mano ateivis yra atsparus ugniai!“ Tylomis nusikeiki – visgi galėtum rimtesniais reikalais užsiimt nei žaist „Svetimas 3“ prieš teorinį vaiką – ir bandai kažką naujo. „Ne“ sako tas pats penkiametis, kuris ne plastilininį ateivį būtų jau kur numetęs „Jam nereikia kvėpuoti!“ Ir taip toliau, ir be galo, be krašto.

Kaip matėme treileryje, ateivis Kelvinas yra sudarytas iš ląstelių, kurios yra ir nervai, ir raumenys, ir regos sensoriai. Iš esmės, nėra organų, kuriuos galėtum sužeisti. Ir, aišku, jis yra baisingai alkanas, nejuokais stiprus, super greitai besimokantis ir visaip kitaip geresnis už Ridlio Skoto „Svetimą“. Jo ląstelių sienelės yra sutvirtintos scenarijaus poreikio, kiečiausios medžiagos pasaulyje. Žodžiu, filmas sadistiškai randa naujas priežastis ateiviui būti atspariam viskam, o mažėjanti stoties įgūla vis galvoja naujus planus.

Naujus planus, kurie nėra gerai paaiškinami, keičiasi vidury vykdymo ir žiūrovui kelia vien sumišimą. Kai kurios prielaidos, kurios daromos norint sumedžioti Kelviną, yra visiškai priešingos tam, ką ankščiau žinojome apie ateivį. Dar blogiau yra tai, kad režisierius bando tave apgaudinėti su kameros darbu ir pats nelabai laikosi savo iškeltų sąlygų. Žodžiu, mes žaidžiame su labai užsispyrusiu penkiamečiu.

Ir tas penkiametis yra dar sadistas bei galvoja, kad yra labai gudrus, nes šalia visų nelaimių, pastoviai ištinkančių įgūlą (ir visų sprendimų, kuriuos per dieną iš pirmuonies išaugęs ateivis priima teisingai), dar reikia filmo pabaigoje pridėti gudrų twist – netikėtą siužeto vingį. Ir visiškai jam nusispjaut, kad tu nujauti tą vingį, kad tu veiksmo filme matai, kad bus vingis, kad tu supranti, jog filmui nėra reikalo daugiau tęstis be to, kad tau pateiktų vingį.

Ir dėl to labai liūdna, nes „Gyvybė“ yra techniškai gerai atliktas filmas. Nuo pradinio ištęstinio kameros kadro, slenkančio po kosminę stotį, iki stoties interjero, aktorių vaidybos ir grimo – viskas atlikta gerai. Jake Gyllenhaal tikrai atrodo taip, lyg būtų praleidęs kiek per daug laiko kosmose, kaip ir jo veikėjas. Kiti aktoriai irgi gerai atlieka savo darbą: visas ryžtas, visi emociniai užstrigimai – šie komponentai ne tik veikia, bet veikia gerai ir net priverčia ašarą išspaust. Vaizdo efektų įgūla irgi parodė, ką moka, su kraujo efektais ir trukčiojančiais lavonais.

Tačiau „Gyvybė“ viską sugadina su savo siužetu, kurio neįmanoma sekti, su ateiviu, kuris negali pralaimėti ir režisieriaus ar scenaristo įsivaizdavimu, kad jis yra didis gudragalvis, galintis mus nustebinti. Deja, taip nėra, ir iš kino salės mes išeiname pasišlykštėję tokiais kūrybinės grupės sumanymais.