„The Good Wife“ primena idealistus. Tuos žmones, kurie siekia, kad jų darbas neturėtų absoliučiai jokių trūkumų, net jeigu jų situacijoje darbą užtenka tik padaryti. Tokiems žmonėms nerūpi, jog jų neeilinės pastangos nebus pripažintos ir nepadės gyvenime. Jie viską idealiai siekia padaryti dėl savęs, dėl savo psichologinio nusiteikimo, kad vėliau netektų gailėtis. „The Good Wife“ psichologinis nusiteikimas pasireiškia tuo, kad scenaristai iš visų jėgų siekia sukurti neeilinį serialą visuomeninėje televizijoje, kuriai reikia tik reitingų. Absoliuti dauguma žiūrovų čia nebūna pratę prie aukšto lygio televizijos ir žiūrovų kiekio kreivė greitai gali smukti žemyn. „The Good Wife“ ilgainiui atrado tokią formulę, kurioje kiekybė ir kokybė seriale tapo neatsiejamomis draugėmis.

Dabar džiaugiuosi, kad apie šį serialą rašau jam pabaigus penkis sezonus. Jeigu tai būčiau daręs po antrųjų ar trečiųjų jo metų, šitas straipsnis būtų kitoks. Jis būtų savotiškai graudus pasakojimas apie tai, kaip sunkiai dirbantiems „The Good Wife“ scenaristams niekaip neateina pelnyta šlovė, leisianti jiems ir toliau demonstruoti aukščiausio lygio serijas. Tik trečiojo sezono pabaigoje reitingai pradėjo stabiliai kilti į viršų, ir tik tuomet žiūrovai, apie „The Good Wife“ galvodavę tik kaip apie eilinį procedūrinį serialą apie advokatus, suprato, kad čia didžiausias dėmesys yra skiriamas dramai.

Ir ne bet kokiai, o sunkiai ir sudėtingai. „The Good Wife“ patenka į savotišką vidurį tarp procedūrinio ir stipraus siužeto varomo serialo, kadangi siužetas čia yra, bet nelabai ryškus. Galima sutikti bent su tuo, kad visas serialas egzistuoja tik dėl Alicijos Florik, buvusios teisininkės, vėliau tapusios namų šeimininke, ir tik teisėje stipriai prasimušusiam vyrui Piteriui įsivėlus į rimtą skandalą ir patekus į kalėjimą Alicija vėl nusprendžia sukti teisės keliu. Pagrindine paskata Alicijai tampa du vaikai, kadangi dabar ji yra vienintelė šeimos maitintoja, tačiau niekas negali paneigti, kad daug metų užsisklendusi ir vyro šešėlyje gyvenusi moteris nenori pradėti gyventi savarankiškai.

Darbą „Stern, Lockhart and Gardner“ firmoje ji gauna ne be pažinčių. Vilas Gardneris yra Alicijos draugas nuo studijų laikų, ir jis įtikina visą firmą, kad duotų Alicijai galimybę kilti karjeros laiptais, kuo ji pilnai pasinaudoja. Tik Alicijos gyvenimas nėra toks paprastas. Serialas nemažai dėmesio skiria įprastų procedūrinių serialų duonai, kai kiekvienoje serijoje yra nagrinėjamos daugiau ar mažiau svarbios bylos, tačiau jos dažniausiai būna nustumiamos į antrą planą. Asmeninio ir sudėtingai susukto Alicijos gyvenimo intrigos dažnai daro įtaką jos elgesiui teismo salėje, ir pažiūrėjus į tai, ką moteris įprastai patiria po darbo, tai yra nenuostabu.

Alicija dėl aukštos vyro padėties politikoje nusprendžia su juo nesiskirti ir viešumoje vaidinti gražią porą, nors tuo pačiu metu ji atranda žmogų, kuris ją supranta kaip niekas kitas. Jos firmos vadovų (ilgainiui tampančių gerais draugais) intrigos Alicijai dažnai neleidžia miegoti naktimis, užkraunant dar didesnį rūpestį ant jos pečių. Visa tai susiveda į faktą, kad „The Good Wife“ pagrindinė veikėja tampa viena profesionaliausiai pateiktų moterų visoje televizijos istorijoje. Šia prasme sutuoktinių Roberto ir Michelle King sukurta drama (prodiusuojama Ridley Scotto) veikia nepriekaištingai ir su neeiliniu subtilumu. Aiškinant sutrumpintai, „The Good Wife“ viską daro kokybiškai apibrėžtų veikėjų ribose ir niekada neaukoja logikos vietoje siužeto. Alicijos gyvenimas, praturtintas visuomeninėje televizijoje retai sutinkama profesionalia kinematografija ir lyriška muzika, yra chaosas, ir „The Good Wife“ iš visų jėgų stengiasi parodyti, kad su juo susitvarkyti galima tik imantis vieno darbo vienu metu, ir tai gali padaryti tik Alicija.

Televizijoje, tiesa, yra riba, kur baigiasi scenarijus ir prasideda vaidyba. Net jeigu Julianna Margulies nebuvo pirmas serialo kūrėjų pasirinkimas Alicijos vaidmeniui (prieš ją buvo svarstytos Ashley Judd ir Helen Hunt), sunku įsivaizduoti kitą moterį, kuri taip tiktų šiam vaidmeniui. Žodį subtilumas šioje apžvalgoje galėčiau kartoti kiekviename sakinyje, bet Margulies yra to žodžio įkūnijimas. Jos veikėja pratrūksta itin retai (net jeigu sunkiose situacijose to galima būtų tikėtis kur kas dažniau), tačiau mažos detalės čia padaro įspūdį ir neįgudusiai akiai. Jos balso tembras, mažos emocijos ar Margulies darbą palengvinantis operatoriaus darbas, tam tikru kampu rodantis Alicijos išraiškas ir emocijas, natūraliai priverčia žiūrovus suprasti Aliciją ir nesirūpinti dėl jos motyvų, o galvoti apie veikėjos ateitį.

Panašiai veikia ir visas serialas, pirmuosius du sezonus, panašiai kaip Alicija, bandęs atrasti savo formą ir ilgainiui pradėjęs tobulėti serijomis, ne sezonais. „The Good Wife“ nekiša scenaristų nuomonių įvairiomis temomis ir sugeba taip įtraukti, kad ilgainiui tampa nesvarbu, kokį žanrą serialas atstovauja – bylų nagrinėjimą, lyriška dramą ar paskutiniais sezonais ištobulėjusias intrigos kupinas serijas. Jį būtų galima pavadinti ir socialiniu atspindžiu, kadangi dabartinėje televizijoje yra itin mažai taip giliai į technologijų tobulėjimą, žmonių privatumą ar tiesiog politiką žvelgiančių serialų. Vos keliais sakiniais per seriją dėl savo seksualinės orientacijos neapsisprendžianti Kalinda (Archie Panjabi), už moterų teises kovojanti Diana (Christine Baranski), teisėje tik pradėjęs prasimušti Keris (Matt Czuchry) ar geriausiu patarėju visiems aplinkiniams tampantis Elajus (nepakartojamai vaidinantis Alanas Cummingas) sugeba žiūrovus įtraukti į savo gyvenimus ir svarbiausius savo sprendimus. Įprastam procedūriniam serialui tokių dalykų nereikia. „The Good Wife“ tai nė motais. Serialas kiekvieną savaitę demonstruoja vis geresnę formą ir verčia graužtis nagus geriausioms šių dienų dramoms.