Geismo architektas

Kanadiečių režisierius Denysas Archandas kūrybinį kelią pradėjo dar 1962 m., iš karto debiutuodamas ilgametražiu filmu „Vienas arba su kitais“ („Seul ou avec les autres“). Paskui ilgą laiką kūrė trumpametražius ir dokumentinius filmus, televizijos projektus, tarp kurių įsipainiodavo viena kita ilgo metro vaidybinė juosta, tačiau didesnio įvertinimo, išskyrus 1985 m. Kanados kino ir televizijos Genie apdovanojimų geriausio pagrindinio aktoriaus kategorijoje prizu apdovanotą ir dar penkias nominacijas pelniusią juostą „Ovido Plufo nusikaltimas“ („Le crime d‘Ovide Plouffe“, 1984 m.) šio režisieriaus darbai nesulaukė. Tačiau viskas pradėjo keistis 1987 m., kai D. Archando komiška drama „Amerikos imperijos paneigimas“ („Le déclin de l‘empire américain“, 1986 m.), kurioje atvirai svarstomas seksualumas ir lyčių skirtumai, buvo nominuotas Oskarui geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje. Šis filmas 1986 m. Kanų kino festivalyje taip pat buvo apdovanotas FIRESCI prizu. Iš karto po to – 1990 m. – sekė dar vieną Oskaro nominaciją toje pačioje kategorijoje pelniusi drama „Jėzus iš Monrealio“ („Jésus de Montreal“, 1989 m.), kuri 1989 m. dalyvavo ir konkursinėje Kanų kino festivalio programoje bei buvo apdovanota žiuri ir ekumeninės žiuri prizais. Po keleto vėlesnių ne tokių sėkmingų, tačiau vis tiek vieną kitą apdovanojimą pelniusių darbų, 2003 m. D. Archandas su savo filmu „Barbarų invazija“ („Les invasions barbares“) grįžo į Oskaro nominantų sąrašus pelnydamas jau trečią nominaciją, kuri netrukus virto apdovanojimo statulėle (pats D. Archandas dar buvo nominuotas ir geriausio originalaus scenarijaus kategorijoje). Tais pačiais metais Kanų kino festivalyje filmas apdovanotas už geriausią scenarijų ir geriausią aktorės Marie – Josée Croze pasirodymą. Po ketverių metų 2007 m. pasirodė kur kas mažesnio pasisekimo sulaukusi komiška fantastinė drama „Tamsieji amžiai“ („L‘âge des ténèbres“), po kurios kūrybinė pauzė truko net septynerius metus. Ir štai 2014 m. pasirodė nauja šio režisieriaus juosta – „Geismo architektas“.

Kanados Kvebeko provincijoje, netoli Kvebeko miesto gyvenantis Lukas (akt. Éric Bruneau) garsėja kaip talentingas architektas. Lukas kartu su žmona Stefani (akt. Mélanie Thierry) gyvena vaizdingos Kanados gamtos apsuptoje vietovėje, paties Luko suprojektuotame name, į kurį mėgsta užsukti poros draugai – Nikolia (akt. Mathieu Quesnel) ir Karina (akt. Magalie Lépine Blondeau) bei homoseksuali medikių pora Izabelė (akt. Marie – Josée Croze) ir Melisa (Geneviève Boivin – Roussy). Vieną dieną Lukas pakviečiamas į Torontą dalyvauti vieno projekto svarstyme, kur susipažįsta su simpatiška asistente Lindse (akt. Melanie Merkoskie). Tačiau ši pažintis ilgam įstrigo Lindsės atmintyje, tad po kurio laiko ji paskambina Lukui ir pakviečia jį dar kartą atvykti į Torontą. Oficiali priežastis – konkurso darbų aptarimas. Neoficiali – savo santuoka nusivylusios Lindsės sutuoktinio kaip tik tą savaitgalį nebus namie. Lukas pasiduoda avantiūrai ir su Lindse praleidžia aistringą naktį. Grįžęs namo jis toliau turiningai leidžia laiką – su žmona žaidžia tenisą, golfą, vėliau, jau prasidėjus žiemai slidinėja ar su Nikolia išsirengia į laukinių žąsų medžioklę ar treniruojasi ledo ritulio aikštelėje. Tačiau nors iš pažiūros gyvenimas teka lengvai ir nerūpestingai, Luko žmonos Stefani psichinė būklė tampa neprognozuojama, o ilgametis Luko kolega jau garbaus amžiaus Rožė (akt. Michel Forget) susiduria su rimtomis sveikatos problemomis.

Nors iš filmo reklaminės kampanijos – anonso ir daug aistrų sukėlusio plakato – buvo galima susidaryti įspūdį, kad laukia jei ne kanadietiška „Penkiasdešimties pilkų atspalvių“ (angl. „Fifty Shades of Grey“) versija, tai bent jau kažkas panašaus į Edwardo Docx‘o romaną „Kaligrafas“, kur pagrindinis veikėjas į savo lovą viliojo vieną po kitos sutiktas moteris, tačiau „Geismo architekte“ to nėra – tai tiesiog eilinė ir net nelabai gerai išplėtota neištikimybės istorija. Ir dirbantis Lukas rodomas labai trumpai – iš esmės jis galėjo būti kas tik nori – architektas, fotografas, advokatas – filmas nuo to nė kiek nepasikeistų. Taigi nei geismo, nei architekto.

Filme bandyta užgriebti išoriškumo ir paviršutiniškumo problematika, tačiau iki galo ji taip ir nėra išryškinta ir atskleista. Iš esmės bandyta parodyti, kad po gražiais vaizdais ir modernia aplinka slepiasi tuštuma, tačiau tai nėra taip gerai akcentuota, tad daugeliui po filmo gali kilti klausimas: „Gražu, bet apie ką?“. Bent šiokio tokio rimtumo juostai suteikia nebent šalutinė linija su Luko kolega Rožė – apie bėgantį laiką, laikinumą, savotiškai dinastinį darbų perdavimą, – tačiau ši linija, kaip jau minėta, šalutinė, ir, kaip ir daug kas šiame filme, iki galo neišplėtota.

Žiūrint šį filmą labiausiai kliūna personažų logika. Nors Lukas vedęs, bet labai lengvai pasiduoda avantiūrai su Lindse, o namuose elgiasi kaip mylintis ir rūpestingas sutuoktinis. Tačiau labai įtemptu momentu jis vis tik neatsakingai palieka žmoną vieną namuose, nors gydytoja poros draugė Izabelė to nerekomenduoja, o pats Lukas neatrodo taip jau labai negalintis gyventi be Lindsės. Kita vertus, Luko žmonos Stefani elgesys dar sunkiau suprantamas ir paaiškinamas – nors ir pati nėra ištikima savo sutuoktiniui, o apie Luko svetimavimą nieko nežino, per ją ištinkančius panikos ir isterijos priepuolius ji prašo Luką niekada jos nepalikti. Pabaigos situacija taipogi nėra niekaip paaiškinama.

Kalbant apie personažus, pagrindiniu donžuanu turėjęs tapti Lukas toks neatrodo. Jį vaidinantis kanadietis Éricas Bruneau yra simpatiškas ir patrauklus, tačiau jam trūksta charizmos ir šarmo. Kitaip tariant – na, tiesiog gražus, bet ne toks, paskui kurį moterys eitų ilgai negalvojusios. Luko žmoną Stefani suvaidinusi prancūzė Mélanie Thierry atrodo kiek gyvesnė ir įtikinamesnė, tačiau chemijos tarp jų vaidinamų personažų beveik nėra. Lygiai taip pat sunku suprasti, kuo ir kodėl Luką staiga patraukė Lindsė – stebint jų bendravimą labiau susidaro atstumo, o ne potraukio įspūdis. Gal dėl Lindsės ir ją vaidinančios Melanie Merkoskie neišraiškingumo – pasiūlymą Lukui praleisti naktį kartu ji išsako tokia pačia veido išraiška, kokia ir apmoka sąskaitą restorane. Ir daugiausia, ką galima pasakyti apie šį personažą, yra tai, kad ji galbūt simpatiška, bet ne seksuali – akių vartymas ir lūpų laižymas patrauklumo, deja, neprideda. Visi kiti vaidmenys – epizodiški. Vienintelė, kurios vaidyba šiame filme išties džiugina, – tai jau ne pirmame D. Archando filme pasirodanti kanadietė Marie – Josée Croze, vaidinanti gydytoją Izabelę. Iš esmės didesnių priekaištų nenusipelno ir veteranas Michelis Forget. Beje, įdomi detalė – nors didžioji veiksmo dalis vyksta Kvebeke, su ryškiu dainingu kvebekietišku dialektu kalba tik Nikolią vaidinantis Mathieu Quesnelis, visų kitų tarsena praktiškai beveik pavyzdingai švari, (kas buvo visai nebūdinga ankstesniems D. Archando filmams), o Lindsė prancūziškai beveik iš viso nekalba.

Šiame filme galima išvysti Kanadą per tai, kas geriausiai ją reprezentuoja – kvapą gniaužianti gamta, sniegas, ledo ritulys, ir rudeninė medžioklė. Taip, Kanados kraštovaizdžių čia itin gausu, kamera dažnai pateikia tiek įspūdingų gamtovaizdžių, tiek miestų panoramų. Kameros darbas iš esmės neblogas. Garso montažas – be didesnių priekaištų, nors niekuo ypatingu neišsiskiria (nebent viena scena). Fonui parinktas gražus instrumentinės muzikos garso takelis Už tai vaizdo montažo sprendimai kartais sunkiai suprantami ir dar sunkiau paaiškinami. Neskaitant jau ir taip skylėto siužeto, kadrai labai dažnai nukerpami nespėjus susivokti, kad viena scena jau baigėsi ir jau pereinama į kitą.

„Geismo architektas“ – eilinė ir net ne itin gerai išplėtota istorija apie neištikimybę, visiškai neprimenanti aštrių ankstesnių D. Archando darbų, kuriuose buvo keliamos seksualumo, lyčių stereotipų, tikrojo dvasingumo, eutanazijos klausimai. Režisierius užmeta vieną kitą kabliuką, tačiau jų neišnaudoja, o didžiąją dalį siužeto ir veikėjų logikos paaiškinimo paliekama susikurti patiems žiūrovams. Po išoriniu grožiu slypinčios vidinės tuštumos problematika taip pat lieka neužakcentuota ir neišplėtota. Vienintelė priežastis, dėl ko būtų verta žiūrėti šį filmą – gausūs ypatingai gražios Kanados vaizdai. O jei šitą filmą vis tik nuspręstų pasižiūrėti kuri nors iš supermamyčių, išankstinis įspėjimas – filme rodomas net ne vienas nuogas užpakalis. Ir net ne tik tai.