Šis filmas įkūnija viską, kas yra blogai su šiuolaikine vakarų kino produkcija. Tai darbas, kuris banaliai reklamuoja išmaniąsias technologijas, kartoja jau seniai žinomą siužetą ir siunčia abejotinos reikšmės žinias vaikams. Režisierius Tony‘is Leondisas norėjo sukurti mūsų laikų „Žaislų istoriją“ (angl. „Toy Story“). Na, šauta smarkiai į šoną.

Trumpai apie filmą

Išmaniajame telefone yra Tekstopolio miestelis, kuriame gyvena visi emodžiai. Džinas užaugo turėdamas vieną tikslą – vieną dieną tapti „ai“ („meh“) veideliu. Bet išaušus lemtingai dienai, Džinas susimauna ir jam tenka palikti gimtąjį miestelį ir patirti gausybę nuotykių kartu su bendražygiais Hai Faiv ir Hake.

Siužetas, veikėjai ir Kakulis

Mintis sukurti filmą apie jau esantį populiarų ar kažkada populiariu buvusį produktą dažnai nebūna gera ir rezultatas arba būna apverktinas, arba daugiau mažiau patenkinamas (žvilgtelėkime į daugumą kompiuterinių žaidimų ekranizacijų). Tačiau esame matę atvejų, kai tokios mintys realizuojamos labai gerai. Tarp tokių pavyzdžių galima paminėti „Lego filmą“ (angl. „The Lego Movie“) ar „Ralfą griovėją“ (angl. „Wreck-It Ralph“). Šiuo atveju suveikė ne konkretus produktas ar nostalgija (ypač „Ralfe griovėjuje“), o įdomi ir patraukli istorija, gerai sukaltas siužetas. Tą „Emodži filme“ yra sunku rasti.

Pagrindinis veikėjas yra kitoks, dėl to yra atstumiamas ir privalo palikti savo namus. Visa šita formulė (išskirtinis veikėjas+namų palikimas+nuotykiai+grįžimas namo) jau yra N milijonų kartų matyta ir girdėta. Dviračio neišrasi ir jau daugelį šimtmečių toks herojaus kelionės motyvas yra naudojamas. Tačiau kūrėjai stengiasi tą formulę pripildyti netikėtais siužeto vingiais, patraukliais veikėjais… „Emodži filmo“ kūrėjams to padaryti nepavyko ir likome prie sausos ir nepatrauklios pradinės formulės. O juk sausos formulės niekam nepatinka, ar ne?

Atvirai homoseksualus filmo režisierius Tony‘is Leondisas teigė, kad Džino istorija yra labai įkvėpianti. Tu esi kitoks pasaulyje, kuris nori, kad būtum vienokiu. Pasak kino kūrėjo, tai turėjo įkvėpti jaunimą ir leisti jiems susitapatinti su pagrindinio veikėjo istorija. Gražu, bet nepardavėt. Džino veikėjas yra visiškai neįkvepiantis. Gal visiškai mažiems vaikams jis gali pasirodyti smagus, tačiau kiek paaugusiems piliečiams, o tuo labiau suaugusiems, Džinas neteikia jokio džiaugsmo ar susidomėjimo, o jo virtimas herojumi yra kiek banalokas ir „plokščias“.

Jeigu visa istorija yra klišinė, tai, žinoma, kad turi būti bent vienas stereotipinis veikėjas. Jį turime Hai Faiv asmenyje (klausimas, ar rankos emodžį galima vadinti asmeniu). Tai egocentriškas, nelabai protingas, komiškas veikėjas, pagrindinio protagonisto pagalbininkas. Jūs kosėkite, o aš vardinsiu tokius veikėjus kaip Sidas iš „Ledynmečio“ (angl. „Ice Age“), Asilas iš „Šreko“ (angl. „Shrek“), imperatorius Kučo iš „Naujų imperatoriaus drabužių“ (angl. „The Emperor’s New Groove“), kažkiek Bruolis iš „Ratų“ (angl. „Cars“) ir dar nemažas būrys kitų veikėjų. Jie yra panašaus tipo personažai. Tačiau beveik visi čia išvardintieji turėjo žavesio, kažkokio savitumo, o tai juos pavertė mylimais ir vaikų, ir tėvelių. Žavesio labiausiai ir pritrūko Hai Faiv personažui. Tai buvo įkyrus, nuobodus ir atstumiantis veikėjas, kurio egzistavimą pateisinti galima tik vienu juokingu epizodu su saldainiu.

Hakės veikėja irgi neišsiskyrė kažkokiu savitumu ar patrauklia siužetine linija, o jos ir Džino istorija kažkiek priminė Šreko ir Fionos nuotykius pirmojoje „Šreko“ dalyje. Tad dar viena klišė ir pasikartojimas.

Iš kiek įdomesnių veikėjų galima paminėti Džino tėvus. Mažesniems žiūrovams jie gali pasirodyti nuobodoki, tačiau tėvelius gali prajuokinti. Jų istorijai pritrūko logikos ar kažkokių įdomesnių prieskonių, bet tai viso filmo problema, tad pasidžiaukime nors krisleliu originalumo.

Pagrindinė juostos blogietė Šypsnė irgi buvo visai įdomus veikėjas. Jos negalėtume apkaltinti vienpusiškumu (o tai pasakyti būtų galima beveik apie visus filmo veikėjus). Ji turėjo aiškų tikslą, aiškius motyvus ir buvo šiek tiek kraupi. Dėl to Šypsnė tapo gera antagoniste, kurios šis prastas filmas nelabai nusipelnė.

Ir tada yra Kakulis. Jei nežinojote, tai taip, filme yra šūdo emodžis. Kai tavo filmo siužetas yra žemumoje, veikėjai kažkokiu išskirtinumu ar įdomumu taip pat nepasižymi, o filmo egzistavimo reikalingumas yra stipriai diskutuotinas, reikėtų nors ko nors, kas galėtų iššauti. Kakulis buvo visiškai neišnaudotas. Tas veikėjas turėjo neišmatuojamą potecialą. Kakulyje matėsi inteligencijos, sąmojo užuomazgos. Ir tai įdomu! Juk niekada nepasakytumėte, kad fekalija gali būti sofistikuota. O kai šį veikėją įgarsina kino legenda Patrickas Stewartas (lietuviškai įgarsino ne ką mažiau garbingas „keistuolis“ ir „skambutis“ Sigutis Jačėnas) – galimybės yra beribės. Tačiau vietoj to juostos kūrėjai Kakuliui davė iki dešimties eilučių ir visos jos buvo susijusios su juokeliais apie išmatas. Tualetan visą tai, atsiprašant!

Nekoks moralas

Kai bandau įsivaizduoti vaiko ir jam skirto filmo santykį, iškyla dvi sudedamosios dalys. Pirma, filmas turi būti nuotaikinga pramoga mažajam žiūrovui. Ar „Emodži filmas“ išpildo šią sąlygą, galima ilgai diskutuoti. Antras labai svarbus dalykas yra siunčiama pagrindinė žinia ar filmo moralas. Ir čia iškyla keletas labai rimtų klausimų.

Jau šiek tiek aptarėme naratyvą apie ypatingą ir iš kitų išsiskiriantį individą. Kiek tai pavyko perteikti, kitas klausimas. Ar ne per dažnai masinė kultūra moko vaikus, kad jie yra išskirtiniai ir svarbu būti tokiu, kokiu tu nori būti? Aš nesakau, kad nereikia skatinti vaiko unikalumo. Bet kokiame kontekste yra tas skatinimas? Tai ne tik „Emodži filmo“ problema, tai jau tampa daugelio filmų, nukreiptų į jaunąją auditoriją, problema. Pagrindinio veikėjo nesėkmės ar negebėjimas prisitaikyti yra pateisinamas jo išskirtinumu. Viskas gerai, kai skatiname geriausias vaiko savybes. Viskas gerai, kai sakome: „nebijok būti kitokiu“. Tačiau ar neatsitiks taip, kad išauginsime kartą, kuri nesėkmes nurašys savo unikalumui ir išskirtinumui, net nesistengs jų taisyti. Filmų veikėjai paverčiami kone dievybėmis ir išrinktaisiais. Tad ar vaikai irgi nenorės susitapatinti su savo mėgstamais personažais ir susidūrę su kokia nors kliūtimi nesakys: „aš unikalus, man to nereikia!”. Nes nors ir koks išskirtinis individas bebūtum, sąskaitas už šildymą apmokėti kada nors reikės.

Filme susiduriame su dar keliomis siunčiamomis žinutėmis. Atviru tekstu žiūrovams kalama į galvą, kad svarbu turėti nors vieną draugą. Nors ir banali, bet graži mintis. Vis tik, gi buvo galima tai kaip nors subtiliai pateikti, o ne tiesioginiu tekstu kalti į galvą.

… ir pabaigai

„Emodži filmas“ yra pastatytas ant vartotojiškos visuomenės pamatų. Tokia juosta neegzistuotų, jei neturėtume išmaniųjų telefonų, nesiųstume draugams įvairiausių veidelių, išreiškiančių skirtingas emocijas. Filmas nukreiptas į vaikų auditoriją, tačiau jis kalba apie dalykus, kurie įdomesni paaugliams ar suaugusiems. Galbūt reikėjo padaryti filmą apie emodžius labiau panašų į „Dešrelių balių“ (angl. „Sausage Party“)?

Vis stebimės ir „bėdavojame“ kaip vaikai įnikę į telefonus, liūdime, kad vieninteliu dievu jiems tapo liečiamas ekranas ir jame esantys žaidimai. Tad ar vertėtų kurti tokį filmą, kuris dar labiau pririštų vaiką prie išmaniojo telefono? Kvailas klausimas, aišku, kad verta, kol kapsi pinigai į studijos vadovų kišenes.

Tačiau ar verta vestis vaiką į tokį filmą? Jei tai būtų puikiai sukurta istorija, su gerai išvystytais veikėjais ir pamokančiomis žinutėmis jauniesiems žiūrovams, tai sakyčiau – tikrai taip, eikite nedvejodami, nes svarbu, ne apvalkalas (vartotojiškumas ir materialios/virtualios vertybės), o turinys (istorija, veikėjai, moralas). Bet viso šito čia nėra! Tai klišinė, banali, daug kartų matyta istorija, su „plokščiais“ ir neįdomiais veikėjais bei visiškai suveltu moralu ir pagrindine siunčiama žinia. Nežalokite nei vaikų, nei savęs. Geriau parodykite kokį anksčiau sukurtą animacijos šedevrą. Bala nematė, „parsipūskite“ nelegaliai. Nors tai ir blogai, tačiau daug blogiau, net sakyčiau nuodėmingiau, mokėti pinigus už „Emodži filmą“. Jis to tikrai nevertas.

2.7
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
2.0
Režisūra
1.0
Kinematografija
4.0
Garso takelis
3.0
Techninė pusė
4.0
Aktoriai
2.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. . / 2017 spalio 3

    jau dabar pasigaminkite firminius lukoil degalus namuose! tik 2 centai per mililitra