Vienas garsiausių šiuolaikinių Rusijos kino kūrėjų Timuras Bekmambetovas su būriu režisierių pristato mums jau penktąją naujametinės komedijos „Eglutės“ dalį. Dar vienas žiūrovų pamėgto šventinio filmo tęsinys tik patvirtina faktą, kad saiką reikia turėti ne tik per šventes valgant baltą mišrainę ar geriant šampaną Naujųjų metų naktį, bet ir kuriant tęsinius.
Kaip ir ankstesniuose filmuose, taip ir šioje dalyje, gerai pažįstami ir nauji „Eglučių“ herojai susitiks per Naujuosius ir patirs aibę įvairiausių nuotykių. Borisas (akt. Ivanas Urgantas) nori grįžti pas savo šeimą ir susigrąžinti žmonos meilę. Norėdamas nustebinti sūnų, vyras iš savo draugo Jevgenijaus (akt. Sergejus Svetlakovas) pasiskolina… pingviną! Andrejus (akt. Goša Kucenko) labai myli savo žmoną, tačiau draugui pasėjus abejonę dėl žmonos ištikimybės, pavydas aptemdo vyro protą. Slidininkas (akt. Aleksandras Domogarovas) ir Snieglentininkas (akt. Aleksandras Golovinas) su savo naujomis merginomis nori sutikti Naujuosius metus, tačiau vyrukai pamiršo patį svarbiausią šventės akcentą – kalėdinę eglutę. O tuo metu naftos platformoje dirbantis Kostia (akt. Kirilas Pletniovas) šventes nori sutikti su savo pirmąja meile Eugenija (akt. Katerina Špica), tačiau jai atvykus sužino, jog mergina susižadėjo su kitu. Meilės problemos kankina ir bobutę Manią (akt. Galina Stakhanova), kuri interneto pagalba nori susirasti savo jaunystės meilę.
Čia aš paminėjau pagrindines siužeto linijas, o dar buvo keletas trumpų persikėlimų į kosmosą, užstrigusį liftą… Ir viskas sutilpo pusantros valandos filme! „Eglutės 5“ buvo, tiesiog, pergrūstos skirtingų istorijų, kurios tarpusavyje nesiderino. Keletas iš jų buvo taip trumpai parodytos, kad kilo natūralus klausimas, kam išvis jas reikėjo įdėti į filmą. Daugybės istorijų sutalpinimas į tokį trumpą laiką neleido joms tinkamai atsiskleisti ir išsivystyti. Galbūt, keleto epizodų išėmimas būtų leidęs siužetui išsigryninti.
Dėl prasto veikėjų ir istorijų vystymo, kūrinyje labai trūksta logikos. Žinau, kad lengvabūdiškose komedijose nereikia ieškoti daug prasmės, tačiau šiame filme, per daug kartų kilo klausimų kodėl tai vyksta. Neaiškūs daugelio veikėjų veiksmų pasirinkimo motyvai, o tam, be abejo, nepadeda ir prastokas scenarijus bei daugybė filmo režisierių, kurie patvirtina pasakymą, kad kartais svarbiau kokybė, o ne kiekybė.
Filmui nepadėjo ir tragiškas montažas, kuris priminė tik padrikų vaizdų kratinį. Suprantama, kad pasakojant keletą istorijų reikia peršokti iš vienos į kitą, tačiau šioks toks pasakojimo vaizdais vientisumas vis tiek turi būti, o „Eglutėse 5“ to visiškai nerasta.
Galima pagirti tai, kad kažkiek yra sukuriama šventinė atmosfera, o tai, tikriausiai, ir buvo svarbiausias kūrėjų tikslas. Graži ir pasirinkta pagrindinė filmo idėja – ištikimybė ir noras būti su mylimu žmogumi. Tai sukūrė jaukumo jausmą, tačiau geriau išpildyti šią siunčiamą filmo žinutę, vėlgi, sutrukdė apverktinas scenarijus.
Humoras taip pat nėra pačio blogiausio lygio ir džiugina, kad „Eglutės 5“ nepasirinko vulgarių juokų kelio, kuriuo eina daugelis šiuolaikinių rusų komedijų. Žinoma, kai kuriais epizodais humoras buvo Raimundo Šilansko anekdotų apie uošvienę lygio. Vietomis prajuokino ir kvailos ar neįtikėtinos situacijos, į kurias patekdavo filmo herojai.
Bene geriausia filmo dalis buvo muzikinis takelis. Gali mėgti ar nemėgti rusiškos muzikos, tačiau tenka pripažinti, kad skambančios dainos ir muzikiniai motyvai gerai papildė kuriamą atmosferą ir nebuvo šabloniški.
Aktorių kolektyvas nesužibėjo. Sergejus Svetlakovas, praktiškai, visuose filmuose atlieka tą patį vaidmenį, tad ir šis kartas ne išimtis. Ivanui Urgantui tikrai geriau sekasi vesti laidas, nei rodytis didžiajame ekrane. Kiti aktoriai taip pat nežavi, o jų darbas priminė arba nekokį pasirodymą teatre, arba prastą vaidybą abejotinos kokybės situacijų komedijose. Nesupraskite manęs klaidingai, nebuvo taip, kad norėjosi išsidurt akis žiūrint šiuos pasirodymus, tačiau nepatyriau jokio malonumo stebėdamas šių aktorių darbus. Daug ką pasako faktas, kad įdomiausia buvo stebėti pingvino nuotykius Sankt Peterburge, o jei kompiuteriu sukurtas nekalbantis gyvūnas būna įdomesnis už žmones, tai tik patvirtina, kad vaidyba smarkiai nuvylė.
„Eglutės 5“ – visiškai nereikalingas tęsinys, kuris liūdina savo chaotiškumu ir labiau primena, liaudiškai kalbant, „balaganą“, o ne gerai pastatytą filmą, susidedantį iš skirtingų istorijų. Stebint šį filmą liūdina ir scenarijus, ir režisūra, ir montažas, ir vaidyba, o kai prastai nuteikia bene visi pagrindiniai juostos elementai, tai supranti, kad šį kartą kūrėjams, tiesiog, nepavyko pastatyti gero filmo. Jeigu jums patinka abejotinos kokybės rusų situacijų komedijos arba geras filmo siužetas jums nerūpi, galite eiti į šį filmą. Tačiau aš jums pasiūlyčiau geriau kokį tūkstantis septintą kartą pažiūrėti „Likimo ironiją“, tikriausiai, patirsite daugiau malonumo ir sutaupysite pinigų. Jeigu iš manęs skamba net tokie pasiūlymai, tai turėtumėte suprasti, kad „Eglutės 5“ yra tikrai prastas potyris kino salėje.
