Recenzija

Džiunglės

Jungle

Džiunglės
N-16Drama, Veiksmo, Nuotykių

Metai:
2017 m.

Trukmė:
115 min.

Šalis:
JAV

Režisierius:

Greg McLean

Vaidina:

Daniel RadcliffeThomas KretschmannAlex RussellJoel JacksonLily Sullivan

Platintojas:
Theatrical Film Distribution

7.6

Recenzijos autorius:
8.2
Redakcijos vertinimas:
7.7
Lankytojų vertinimas:
6.8

Recenzijos autorius:

Mykolas Kriščiūnas

Paskelbta:

2017 10 23

Danielis Radcliffe‘as savo karjerą tęsia protingai. Jis niekada nepabėgs nuo žymiausio savo vaidmens, bet toliau vaidinti jis vis dar nori. Kadangi pinigų jam užteks iki gyvenimo galo, savo žinomumą jis gali išnaudoti kilnesniems tikslams, tokiems kaip vaidinimas teatre ar sugebėjimas finansuoti mažus, įdomius ir originalius filmus. Aišku, kartais atsiranda pasirodymai tokiuose filmuose kaip „Viktoras Frankenšteinas“ ar „Apgaulės meistrai“, bet ką padarysi. Vis tiek smagu, kad kiną D. Radcliffe‘as vis dar myli ir sugeba į dienos šviesą atnešti tokius filmus kaip „Swiss Army Man“ ar „Džiunglės“.

Pastarasis filmas pasakoja apie tikrą devintajame dešimtmetyje įvykusią istoriją, kuomet iš Izraelio išvykęs ir ten daugybę perspektyvų palikęs Josis (akt. Daniel Radcliffe) nuvyko į Boliviją ieškodamas savo pašaukimo ir gyvenimo prasmės. Pietų Amerikoje jis susidraugauja su neurotišku šveicaru Markusu (akt. Joel Jackson) ir garsiu amerikiečių keliautoju ir fotografu Kevinu (akt. Alex Russell). Trise jie nusprendžia patikėti netyčia sutiktu Karlu (akt. Thomas Kretschmann), teigiančiu, kad jis juos gali per džiungles nuvesti iki paslaptingos ir tik jo paties žinomos genties, kurios dar nepalietė gamtą naikinantis žmogus.

„Džiunglės“ yra suskirstytos tarsi į tris siaurėjančius ir progresuojančius filmus, vis giliau žvelgiančius į Josį. Pradžioje yra neilgai trunkanti istorija apie jį kaip tą tradicinį baltaodį turistą, nuvažiuojantį nesvarbu kur ir visur įžvelgiantį egzotiką, pusiau susižavėjusį tenykščio gyvenimo natūralumu, pusiau žiūrintį į viską kaip muziejuje. Ten jis kelioms minutėms susitinka merginą, kurios žiūrovai daugiau ir nepamato, pavartoja kažkokių džiunglių narkotikų ir džiaugiasi atradęs laimę.

Ilgainiui istorija perauga į filmą apie keturis vyrus, susiruošiančius į neprotingą kelionę. Situacijos, kuomet keli žmonės praleidžia ilgą laiką kartu, visuomet turi potencialą tapti giliomis ir įdomiomis, kadangi įtampa visad tik auga ir gali prasiveržti tik per ekraną. Struktūriškai filmas su tuo susitvarko puikiai, kuomet prieš nusilpusį Markusą atsisuka likęs trejetas, o ilgainiui pasirodo visų jų silpnybės, kurias vieni sugeba paslėpti geriau nei kiti. Ši filmo dalis lenda labiau į veikėjų nei į istorijos gylį, kadangi nuotykių čia nėra tiek daug, kiek tikėtumeisi iš pasakojimo apie džiungles. Yra netyčiniai pasimetimai ir netikri pavojai, tačiau maždaug valanda yra užkišama veikėjų nesutarimais ir slaptomis sąjungomis.

Kartais „Džiunglių“ viduryje kyla nuobodulys, tačiau scenaristas Justinas Monjo yra pakankamai nuovokus struktūruodamas savo istoriją. Pavojinga scena, kuri pareikalauja daug pastangų iš veikėjų, tampa svarbiausia juostos dalimi, kurioje prasiveržia visi dar neprasiveržę konfliktai, dėl kurios veikėjai vienas kitą pradeda labiau gerbti nei pulti, ir kuri paruošia kelią likusiai filmo daliai. „Džiunglės“ šia prasme yra sąmoningas filmas, galbūt ne visada įtemptas ar parodantis kažką naujo ir gilaus, bet visuomet stengiantis palaikyti dėmesį, kas jam pasiseka.

Ilgainiui istorija pasisuka ta linkme, kuri parodo, dėl ko D. Radcliffe‘as įkūnija pagrindinį veikėją (iki tol visi keturi aktoriai gavo vienodai laiko ir visi jie yra puikūs, bet kažką planuojantis ir paslaptį išlaikantis T. Kretschmannas yra tos dalies žvaigždė). „Džiunglės“ tuomet tampa filmu, kurio visi ir tikisi: vienas veikėjas privalo išgyventi džiunglėse.

Filmų apie išgyvenimą yra sukurta daugybė, nuo „Kon-Tiki“ iki „Atgal į gamtą“. „Džiunglės“ turi į ką lygiuotis ir savo kokybe kitoms panašioms istorijoms nenusileidžia. Josis kelionę pradeda bijodamas ir vis tiek eidamas toliau, pakeliui pradėdamas kliedėti, svajoti, ieškoti savo stiprybių ir galvoti apie savo praeitį. Ši filmo dalis visu kuo parodo, kaip smagu ar įdomu buvo įdomu „Džiunglių“ kūrėjams, tiek D. Radcliffe‘ui, tiek už kamerų esantiems žmonėms. Filmas tampa techniškai unikaliu, pripildytu montažų ir svajonių scenų, parodantis iškreiptą Josio mąstymą ir tiesiog visu kuo bandydamas įlįsti į tai, kaip tam tikru momentu atrodo Josio pasaulis. Istorijos prasme filmas kartu pasišokčiodamas kuria vieną už kitą kraupesnes, siaubo žanrą pralenkiančias scenas: Josis turi ypač šlykščiai išsivalyti žaizdą, valgyti su etinėmis ribomis prasilenkiančius dalykus, išsikapstyti iš pačių nemaloniausių medžiagų. Retas siaubo filmas priverčia taip susitraukti ir savo kėdėse muistytis žiūrovus, kaip kad privertė „Džiunglės“, bet tas kolektyvinis susiraukimas kelia dar didesnį susižavėjimą.

Ir nors „Džiunglės“ apetito nesukelia, tai niekad nėra baisus filmas. Jis viską tiesiog pagrindžia Josio išgyvenimo instinktu. Dažniausiai juosta yra netgi graži ar atpalaiduojanti, kol nesugrąžina į Josio patiriamą siaubą. Išties, „Džiunglės“ yra itin gražiai nufilmuota juosta, dažniausiai naudojanti natūralias šviesas ar spalvas ir dienos metu pasinaudojanti džiunglių spalvingumu (filmas privers stebėtis, kiek daug įvairių atspalvių galima išspausti iš nesibaigiančios žalumos). Kartais atrodo, kad režisierius Gregas McLeanas („Belko eksperimentas“) perspaudžia su plačiais, aukštai iš oro nufilmuotais džiunglių vaizdais, tačiau jų tikslas visuomet yra parodyti, koks mažas yra Josis visose džiunglėse ir kokia beviltiška yra jo kelionė. Žiūrovams tai gal neįkvepia vilties, tačiau prideda naują emocinį lygį Josio istorijai, kuomet kuo toliau, tuo labiau supranti, kad jam išsigelbėti šansų maža, tačiau jis vis tiek juda toliau.

„Džiunglės“ galėtų būti gilesnis filmas, daugiau analizuojantis tiek keturių vyrų santykius, tiek paties Josio istorijoje atrandantis didesnių nušvitimų (ilgainiui jis sąmoningai pamiršta tai, kad į džiungles išvyko ieškoti savęs, tačiau kelionė yra pakankamas atradimas). Visgi kaip išgyvenimo istorija filmas yra įdomus, įvairiapusiškas ir spalvingas tiek vizualiai, tiek savo veikėjais. Šlykštėjimosi bus daug (kirmėlėmis, visiškai nesuprantamu D. Radcliffe‘o akcentu), tačiau žavėjimosi (kvailu užsispyrimu, vyriška meile, Josio narkotikų paieškomis) bus dar daugiau. Juolab kai atsiminsite, kad visa tai vyko iš tiesų.

8.2Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
7
Režisūra:
8
Kinematografija:
9
Garso takelis:
8
Techninė pusė*:
8
Aktoriai:
9
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D