Recenzija

Berniukas

Boy

Berniukas
N-13Drama, Komedija

Metai:
2010 m.

Trukmė:
87 min.

Šalis:
Naujoji Zelandija

Režisierius:

Taika Waititi

Vaidina:

James Rolleston, Taika Waititi, Moerangi Tihore

7.7

Recenzijos autorius:
8.2
Redakcijos vertinimas:
7.1
Lankytojų vertinimas:
0

Recenzijos autorius:

Gabrielė Žutautaitė

Paskelbta:

2017 11 26

Nors išskirtiniu humoro jausmu, režisūriniu ir aktoriniu talentu išsiskiriantis Taika Waititi jau spėjo išpopuliarėti pasaulyje po to, kai kino teatruose pasirodė jo Marvel serijos ekranizacija „Toras. Pasaulių pabaiga”, Indie kino ir šiek tiek „medinio” humoro mėgėjams ši pavardė turėjo būti girdėta iš kur kas seniau. Berlyno ir Sandanso tarptautinių festivalių prizams nuolat nominuoti (ir apdovanoti) režisieriaus filmai tikrai turi savo išskirtinio šarmo, pritraukiančio tiek tradicinio, tiek netradicinio kino gerbėjus.

Vienas ankstyvųjų Taika Waititi režisūrinių darbų – 2010 metais pasirodęs „Berniukas” (angl. „Boy”). Tik pasirodžiusi didžiuosiuose kino ekranuose, juosta tapo daugiausia uždirbusiu vietiniu Naujosios Zelandijos filmu ir susirinko net septynias statulėles Naujosios Zelandijos kino ir televizijos apdovanojimuose. Apjungdamas savo kultūrines maorių šaknis ir amerikietiškąją pop kultūrą, išskirtinai jam būdingą „medinį” humorą ir kone kiekvienai šeimai svarbias problemas, režisierius sugebėjo sukurti ir šiandien aktualų tarp dramos ir komedijos žanro laviruojantį kūrinį.

Siužetas

Juosta „Berniukas“ sukasi apie vienuolikmečio Alamein, dar vadinamu Berniuku, gyvenimą Waihau Bay kaimelyje Naujojoje Zelandijoje, kuris netikėtai apsiverčia aukštyn kojomis sugrįžus jo taip ilgai nematytam tėvui. Gyvendamas po vienu stogu su savo močiute, broliu Rockiu ir 4 pusbroliais bei pusseserėmis, Berniukas viename asmenyje yra ir vėjavaikiškas atviros širdies vaikas, ir vyriausia šeimos galva, liekanti saugoti vos už jį jaunesnių narių išvykus močiutei.

Būtent tada į vaikų gyvenimą iš kalėjimo grįžta tėvas, įnešantis vilčių, jog visos idealistiškos vaikiškos fantazijos išsipildys. Visgi, kol Berniukas svajojo, kad grįžęs tėvas vešis jį į kito jo sudievinto idealo Michaelo Jacksono koncertą, tėvas namo grįžo kitais tikslais. Tėvas, grįžęs į gimtuosius namus kartu su savo gaujos nariais, siekia atrasti savo kažkada seniai kieme užkastus pinigus, o tai ne visai atitinka galvoje sukurtus vaikų lūkesčius.

„Crueal-reality” komedijos žanras

Nors skaitant apie siužetą ir gali pasirodyti, kad „Berniukas“ yra gana standartinė niūrią realybę iliustruojanti juosta, visgi kiek netradicinis, bet jau spėjęs sužavėti pasaulį, Taika Waititi humoro jausmas, naivaus vaikiško pasaulio iliustravimas ir kuriama  pašėlusių 80-ųjų nuotaika filmą paverčia širdį sušildančiu komedijos ir dramos junginiu. Kino kritikai netgi sukūrė neoficialų pavadinimą tokiam Taika Waititi išrastam naujam žanrui – žiaurios realybės komedija („cruel-reality” comedy).

Pirmiausia, filmui charizmos nemažai priduoda pats režisierius Taika Waititi, atliekantis netikėtai gimtinėn sugrįžusio Berniuko tėvo vaidmenį. Nors gali pasirodyti, kad pinigais ir vakarėliais labiau nei savo vaikais suinteresuotas tėvas nebus pats linksmiausias personažas, visgi karštakošiška asmenybė ir komiškai ironiškos situacijos suteikia filmui savotiško šarmo. Toks režisieriaus pasirodymas filme, beje, nėra naujiena – aktoriaus karjerą pradėjęs dar universitete, Taika Waititi sušmėžuoja daugelyje savo režisuotų kūrinių.

Filmui pozityvios energijos neabejotinai suteikia ne tik režisieriaus, bet ir vaikų pasirodymas. Nuolat su realybe persipinanti vaikiška vaizduotė, pirmos kiemo meilės, tarpusavio vaikų konkurencija ir tikra broliška meilė neleidžia filmui tapti nuobodžia drama, kad ir kokias opias socialines problemas jis paliestų. Būtent toks vaikų ir jų požiūrio „išcentravimas” ir atskiria Taika Waititi „Berniuką” nuo daugelio kitų anksčiau sukurtų filmų, analizuojančių tėvų ir vaikų ryšio problemas. Tokios detalės kaip berniuko brolio Rockio įsivaizdavimas, jog jis turi super galių ir vienu rankos mostu gali pajudinti daiktus, užtikrina pakankamą ironijos ir komiškumo santykį, kuris kartais skaudžią realybę padaro dar įtikinamesne.

Be visa ko, teigiamos emocijos prideda ir atvaizduojamas laikotarpis. Net jeigu ir filmo pradžioje nebūtų paminėti 1984-ieji metai, laiką atpažinti nebūtų sunku. Jaunasis Alameinas mergaitėms sužavėti demonstruoja legendinius savo dievuko Michaelo Jacksono vaizdo klipo „Thriller” judesius, o jo tėvo mėgstamiausias filmas yra „Ateivis” („E.T. the Extra-Terrestrial”). Tokios scenos ir detalės neabejotinai suteikia unikalumo, nes visas veiksmas vyksta mažame Naujosios Zelandijos kaimelyje, kurio dar nepasiekė vakarų simboliu tapęs McDonald’s kvapas ar kiti išorinio pasaulio kultūros įsibrovėliai. Kaip viename interviu sakė pats režisierius, tais metais Naujojoje Zelandijoje jie iš tiesų gyveno amerikietiškos kultūros „dietos” sąlygomis, tačiau kiekviena išgirsta nauja daina ar filmas buvo labai vertinami ir net sudievinami.

Kinematografija, muzika ir vaidyba

Kalbant apie techninę juostos pusę, režisieriui  būtų galima paploti už vizualinį vaiko pasaulio perteikimą. Filmo metu žiūrovas gana dažnai yra nukeliamas į vaiko vaizduotę, kur tėtis virsta Michaelu Jacksonu ar emocijas atvaizduoja ranka piešti paveikslėliai. Pagirtinas ir tokių vaizduotės intarpų santykis su realybe – pakankamas, kad tinkamai iliustruotų vaikišką pasaulį, tačiau ne perdėtas, kad nukreiptų dėmesį nuo išskirtų socialinių problemų. Įtakos turi ir garso takelis – Naujosios Zelandijos grupių kurtas takelis primena autentišką maorių muziką ir organiškai dera prie Taika Waititi mėgstamo „Indie” kino žanro.

Autentiškumą kuria ir tai, kad visi režisieriaus pasirinkti aktoriai – maoriai. Nors daugelis jų – iš jokių kitų filmų nežinomi aktoriai, visgi jų pasirodymas filme atrodo natūraliai.

Reziumė

Kaip ir minėta, Taika Waititi „Berniukas” sugeba meistriškai išlaviruoti tarp dviejų, dažnai sunkiai suderinamų, žanrų – netradiciniu humoru alsuojančios komedijos bei tėvų ir vaikų santykius analizuojančios dramos. Pirmuoju asmeniu iš vienuolikmečio perspektyvos pasakojama istorija ne tik privers nusišypsoti prisimenant savo nerūpestingas vaikystės dienas, bet ir palies tokias kiekvienam svarbias temas kaip vaikų ryšys su tėvais, tėvo autoritetas, vaiko branda ir perėjimas į suaugusiųjų pasaulį ar apskritai socialinės visuomenėje vyraujančios problemos.

Spalvingą vaikišką vaizduotę iliustruojanti kinematografija, vizitine Taika Waititi kortele tapęs kartais kiek „medinis” humoras ir puikus jaunųjų aktorių pasirodymas – trys rimtos priežastys susipažinti su Taika Waititi „Berniuku”.

8.2Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
7
Režisūra:
8
Kinematografija:
9
Garso takelis:
10
Techninė pusė*:
7
Aktoriai:
8
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D

Komentarai (1)
  1. Buvau kine

    Elvinas rašo:

    2017 11 27 - 11:16


    Pirmas blynas? Visai neprasta recenzija, nėra tokia „medinė” kaip juostoje pasitelktas humoras… 😀 Keep up the good work!