Pirmieji „Ben-Huro“ kadrai nežada nieko gero. Garsiojo 1959 metų filmo, laimėjusio 11 Oskarų, perdirbinys prasideda vienintele įmanoma scena, kuri domina visus beveik prieš 60 metų sukurtą juostą mačiusius žmones. Naujasis „Ben-Huras“ pirmosiomis sekundėmis žiūrovams parodo, kad filmo eigoje išties pamatysime modernią žymiųjų žirgų lenktynių versiją, tik jos dar reikės kiek palaukti.

Sprendimas pasufleruoti žiūrovams, kas laukia filmo pabaigoje, kine nėra toks retas, bet šiuo atveju jis primena desperatiškumą. Niekas su džiaugsmu nelaukė arti tobulumo esančio filmo perdirbinio (net jeigu pati 1959 m. versija buvo sukurta pagal 1925 m. filmą, kuris buvo sukurtas pagal 1880 m. romaną), o bibliniai epai Holivude jau seniai nesulaukia tiek dėmesio, kiek sulaukdavo prieš kelis dešimtmečius. Pradėti filmą nuo įdomiausios jo scenos ir vėliau priversti žiūrovus dar kiek jos palaukti yra pigus sprendimas, išryškinantis kūrėjų nepasitikėjimą savimi.

Panaši yra ir pirma filmo pusė, sumaniai įgyvendinta skirtingu būdu nuo 1959 m. filmo, nors jam stipriai nusileidžianti savo kokybe. „Ben-Huras“ pasakoja istoriją apie Judą Ben-Hurą (akt. Jack Huston, įtikinantis, kad gali būti vienas originaliausių pagrindinių aktorių Holivude), Jeruzalėje kartu su savo kilminga šeima gyvenantį žydų princą. Nepaisant savo turtų, jis padeda aplinkiniams ir savo galias išnaudoja geriems tikslams, nors tuo pat metu turi aiškius principus, neleidžiančius paklusti Jeruzalę valdantiems ir skirtingą tikėjimą nei jis išpažįstantiems romėnams.

Centrinis filmo konfliktas yra tarp Judo ir Mesalos (akt. Toby Kebbell), jo vaikystės draugo, kurį buvo įsivaikinusi Judo šeima. Nors filmo pradžioje jie yra geriausi draugai, Mesalos rodomas dėmesys Judo sesei Tirzai (akt. Sofia Black D‘Elia) nepatinka Judo motinai, o vėlesnis Mesalos sprendimas prisijungti prie romėnų kariuomenės draugus pakeičia ir supriešina.

Nors naujasis „Ben-Huras“ yra apie pusantros valandos trumpesnis už ankstesnę versiją, filmas yra ženkliai labiau ištęstas nei Williamo Wylerio režisuotas pirmtakas. Už tai vėlgi yra kalta pirmoji filmo pusė, kurioje scenaristai Keithas Clarke‘as ir Johnas Ridley padrikai ir nerangiai bando paaiškinti, dėl ko mums turi rūpėti pagrindiniai veikėjai.

Ilgainiui tai pavyksta, tačiau rezultatas yra kur kas gražesnis nei ėjimas link jo. Filmas šokinėja laiku, kartoja tuos pačius sakinius ir scenas, kad žiūrovai suprastų, kas ką myli ir kas ko nemėgsta, o dviejų religijų priešpriešą yra bandoma išryškinti kas penkias minutes, net jeigu niekas nepaaiškina, kuo konkrečiai tos religijos skiriasi. Didžioji filmo dalis atrodo kaip krūva elementų, kurie patys savaime gal ir būtų įdomūs, nors dėl savo išsidėstymo kelia nuobodulį.

Didžiausia scenaristų ir režisieriaus Timuro Bekmambetovo laimė yra ta, kad sugadinti „Ben-Huro“ istoriją yra sunku. Ji yra įdomi ir epiška, ir jeigu ją kūrėjai seka bent iš dalies, gauti bent jau patenkinamą rezultatą nėra sunku. Pasakojimas apie turtuolį, tampantį nuožmiu vergu, ir jo užsispyrimas išgyventi dėl to, kad atkeršytų jam pakenkusiam žmogui, yra viena tų istorijų, kuri veiks begalėje kontekstų.

Šis nėra išimtis. Jeigu pirmojoje filmo dalyje „Ben-Huras“ klaidžioja be jokio tikslo, filmui persikėlus į finišo tiesiąją visi tie nerangūs bandymai pasakoti apie asmeninius santykius ar religiją išties atsiperka. Judas turi konkretų tikslą, kurio siekti jam padeda šeichas Ilderimas, įkūnijamas Morgano Freemano, atrodančio kaip 50 metų pasenęs ilgaplaukis iš „Manijos“ reklamų. Išryškėjantis romėnų siekis kraujo praliejimu valdyti savo žmones prideda įdomia socialinę potekstę. Meilės istorija užpildo spragas, kai viskas atrodo pernelyg tamsu.

Ir taip, viskas veda link žymiųjų žirgų lenktynių. Lyginti 1959 metų versiją su naująja šioje vietoje neapsimoka. Kaip ir likusiame filme, taip ir čia nerasite tokių įspūdingų dekoracijų, kokios buvo senojoje versijoje, kartu įdarbinusioje tūkstančius žirgų ir daugiau nei 10000 statistų. Išties, naujasis „Ben-Huras“ ne vienoje situacijoje atrodo pernelyg siaurai ir pigiai, tarytum filmo veiksmas vyktų trijose vietose, o visa kita būtų užkamšyta gražiais panoraminiais vaizdais, sukurtais kompiuterių pagalba.

Vienaip ar kitaip, žirgų lenktynės taip pat yra elementas, kuriuo nesižavėti negalima. T. Bekmambetovas suprato, kad niekas neleis jam žirgų nuvaryti taip, kaip leisdavo prieš 60 metų, todėl jis pasitelkė modernias priemones ir lenktynes pavertė savotiška „Greitų ir įsiutusių“ versija, su įspūdingais kritimais, filmavimo kampais ir įtampa iki paties finišo. Jis kartu nepamiršo, kad lenktynės yra įdomios ne dėl lenktyniavimo, o dėl priešpriešos tarp dviejų vyrų, ir emocine prasme jis sukūrė kažką, kas neturėjo jokios galimybės varžytis su viena žymiausių scenų kino istorijoje, tačiau sugebėjo atnešti savito džiaugsmo.

Todėl „Ben-Huras“ tikrai yra kur kas geresnis filmas nei buvo galima tikėtis, labiausiai dėl to, kad kūrėjai surado savyje jėgų nekartoti pirmtako sėkmės ir pažvelgti į tas istorijos vietas, kurios jame nebuvo išnaudotos. Šioje versijoje kur kas daugiau dėmesio yra skirta asmeniniam Judo ir Mesalos gyvenimui, ir jeigu jis būtų pateiktas bent kiek tvarkingiau ir konkrečiau, filmas būtų ženkliai geresnis.

Religinė potekstė juostoje yra, kaip ir daugelis dalykų, sujaukta ir turinti žavėti žiūrovus pati iš savęs, ne dėl to, ką konkrečiai parodo. Istorija apie tai, kaip Judas susipažįsta su Jėzumi ir juos susieja panašios aplinkybės, veikia tik iš dalies ir tuo pačiu atrodo kaip įdėta į šį filmą per prievartą, vien dėl to, kad žiūrovai turėtų galimybę pamatyti Jėzų didžiajame ekrane. Prie siužeto ji neprideda nieko reikšmingo, tik leidžia patogiau sukurti pabaigą, kuri ateina penkiolika minučių vėliau nei turėtų.

„Ben-Huras“ yra nereikalingas šedevro perdirbinys, kuris visuomet gyvens savo pirmtako šešėlyje, tačiau pabaigęs dviejų valandų peržiūrą nesijauti pernelyg nusivylęs. Ši istorija yra pernelyg turtinga ir įvairiapusiška, kad galėtų judėti daugeliu krypčių, ką kūrėjai ir išnaudojo. Net jeigu jiems nelabai pasisekė, pamatyti kitokią legendinio filmo versiją yra įdomiau nei žiūrėti populiarių filmų šabloninius tęsinius, todėl projektas yra bent iš dalies pasisekęs.

6.8
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
6.0
Režisūra
6.0
Kinematografija
8.0
Garso takelis
7.0
Techninė pusė
6.0
Aktoriai
8.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles