Recenzija

Bananai

Bananas

Bananai
VKomedija

Metai:
1971 m.

Trukmė:
82 min.

Šalis:
JAV

Režisierius:

Woody Allen

Vaidina:

Woody AllenLouise Lasser, Carlos Montalbán, Jacobo Morales, Miguel Ángel Suárez

6.8

Recenzijos autorius:
6.8
Redakcijos vertinimas:
6.8
Lankytojų vertinimas:
0

Recenzijos autorius:

Viktė Džiaugytė

Paskelbta:

2017 12 28

Iš estradinės komedijos (angl. stand-up comedy) į kiną persikraustęs Woody Allenas šį žanrą sėkmingai tęsė ir čia. Pirmieji jo filmai gali būti cituojami ir rodomi kaip klasikiniai komedijos žanro pavyzdžiai. Jei savo pirmajame „tikrame“ filme „Imk pinigus ir bėk“ (angl. „Take the Money and Run“, 1969 m.) W. Allenas naudojo farsą, absurdą ir parodijavo tam tikrus tipažus, viso to jis neatsisakė ir kitoje savo juostoje „Bananai“ (angl. „Bananas“, 1971 m.). Tik jei „Imk pinigus ir bėk“ tipažai abstraktesni, „Bananus“ jau galima laikyti ne tik komedija, bet ir parodija – kai kurie konkretūs personažai ar jų bruožai pakankamai neblogai atpažįstami realiame gyvenime.

Trumpai apie filmo siužetą

Juosta prasideda… tiesioginiu reportažu iš San Markos respublikos, kur tuoj tuoj turi būti rengiamas pasikėsinimas į prezidentą – istorinis įvykis transliuojamas JAV žiūrovams. Viskas vyksta be netikėtumų ir San Markos valdžią perima generolas Emilio M. Vargas (akt. Carlos Montalbán). Tuo metu toli nuo Pietų Amerikos revoliucijų ramiai JAV sau gyvenantis naujų produktų bandytojas Fildingas Melišas (akt. Woody Allen) net nesapnuoja, kaip šitas valstybinis perversmas pakeis jo gyvenimą. Cherchez la femme! Ir ji (akt. Louise Lasser) pasibeldžia į jo duris su peticija, kuria nepritariama San Markos valdžios užgrobimui. Ir tai nebuvo paskutinis Fildingo ir žaviosios Nensės susitikimas. Tačiau ilgainiui poros santykiai ima šlyti ir Fildingas, norėdamas įtikti mylimajai, vyksta į San Marką, kur prisijungia prie revoliucionierių ir visai netikėtai tampa vienu jų lyderių…

Dar viena absurdo komedija

Kaip minėta, jau ankstesniame savo filme W. Allenas humorą kūrė plačiai naudodamasis absurdu. „Bananuose“ jis eina dar toliau. Tą sufleruoja vien jau tai, kad kai kurie siužeto epizodai yra paremti Richardo P. Powello knyga „Jungtinių Amerikos valstijų Don Kichotas“ (angl. „Don Quixote, U. S. A.“) – tad užtenka prisiminti Miguelio Cervanteso originalą, kad suprastume, su kuo turėsime reikalą.

Jau pačioje filmo pradžioje žiūrovams siūloma iš pirmo žvilgsnio, atrodytų, kiek neįtikėtina situacija – tiesiogiai sporto rungtynių stiliumi transliuojamas pasikėsinimas į prezidentą – šį įvykį atitinkama intonacija ir maniera komentuoja reporteris Donas Dunphy ir komentatorius Howardas Cosellis. W. Allenas visiškai sulygina (t. y. sudeda į tą pačią lentyną) politiką, sportą ir seksą.

Kita vertus, toks groteskas – gal net ne tiek ir daug nutolęs nuo realybės, kaip gali pasirodyti. Politika, sportas ir seksas – tai trys banginiai, sulaukiantys masinio dėmesio, audrinantys, jaudinantys ir kaitinantys emocijas. Kiek šiuolaikinių paparacių beveik tiesioginis brovimasis į įžymybių miegamuosius yra nutolęs nuo viduramžiško – renesansiško papročio stebėti „santuokos įsigaliojimą“ (t. y. jaunavedžių lytinį aktą)? Ir ar tiesioginė Sadamo Huseino mirties bausmės transliacija visam pasauliui labai smarkiai skiriasi nuo tų miestelėnų minių, eidavusių pažiūrėti viešo mirties bausmės įvykdymo viduramžių miestų aikštėse? Skiriasi tik forma ir priemonės, principas lieka tas pats. Žinoma, W. Allenas tuo metu apie S. Husseiną ištiksiantį likimą negalėjo žinoti, tačiau nuo Kubos revoliucijos ir JAV prezidento Johno F. Kennedy’io nužudymo buvo praėję tik kiek daugiau nei 10 metų, 1968 m. įvyko valstybės perversmas Peru.

Atpažįstamos asmenybės

Greičiausiai W. Allenas su „Bananais“ taip giliai nekapstė. Ir greičiausiai visai atsitiktinai išgalvotos San Markos respublikos prezidentas filme vizualiai šiek tiek primena tuometinį Čilės prezidentą Salvadorą Allende’ę. Jei vis tik tai nėra atsitiktinis sutapimas, tuomet W. Alleno vizija buvo pranašiška.

Kita vertus – stebėtina, bet XX a. Pietų Amerikos šalių (ir ne tik) revoliucijos klostėsi pagal tą patį – drakonas mirė – tegyvuoja drakonas! – scenarijų. Kažkam nepatinkančius prezidentus pakeisdavo karinės chuntos režimas – o šiuos revoliucionieriai, kurie netrukus tapdavo dar didesne rykšte, nei prieš tai buvusi valdžia. W. Allenas nepraleidžia progos iš to pasišaipyti – revoliucionierių vadas Espozito (akt. Jacobo Morales) – iš išvaizdos šiek tiek panašus į Ernesto „Che“ Guevarą, o pareiškimais po revoliucijos – į Fidelį Castro – yra puiki šio proceso iliustracija, atspindinti jos tragikomiškumą ir absurdiškumą.

O ir pats W. Alleno personažas „užsimaskavęs“ ilga ruda barzda ir įlindęs į karinę uniformą taipogi tampa vaikščiojančia kažkurios Pietų Amerikos šalies diktatoriaus parodija. Nes – na koks diktatorius be barzdos?

Galiausiai Melišo teismo procesas yra vienas ištisas farsas, pradedant kaltinimus pateikiančia Mis Amerika, baigiant Fildingo Melišo savo paties apklausa.

Ba-na-na!

Jei beskaitant recenziją (o gal ir bežiūrint filmą) kilo klausimas: „O prie ko čia tie bananai?“, žinokite, jūs ne vieninteliai, kuriems tai nutiko. Pats W. Allenas kalbėdamas apie šį filmą atšauna, kad filmas vadinasi „Bananai“ būtent todėl, kad jame bananų iš viso nėra

Tačiau yra ir kitų versijų. Viena jų – žodžių žaismas, nes amerikietiškame slenge šis žodis reiškia „beprotiškas“. Taip pat galima nuoroda į „Bananų respubliką“ – kitaip tariant, politiškai ne itin stabilią valstybę, ekonomiškai priklausomą nuo riboto asortimento eksporto, pavyzdžiui, bananų.

Pavadinimas taip pat gali referuoti į brolių Marxų komediją „Kokosai“ (angl. „The Coconuts“, 1929 m.). Tam tikru laikotarpiu W. Allenas itin žavėjosi brolių Marxų kūryba – tam tikrų užuominų apie juos pastebime ir kituose jo filmuose, pavyzdžiui, „Imk pinigus ir bėk“ pagrindinio personažo Virdžilo Starkvelo tėvai, iš gėdos nenorėdami būti atpažinti dėvi Groucho Marxo kaukes – panašias kaukes galime išvysti ir daug vėlesniame W. Alleno miuzikle „Visi kalba, kad aš tave myliu“ (angl. „Everyone Says I Love You“, 1996 m.).

Galiausiai Richardo P. Powello knygoje „Jungtinių Amerikos valstijų Don Kichotas“ (angl. „Don Quixote, U. S. A.“), kurios ištisus epizodus W. Allenas panaudojo kurdamas šį filmą, pagrindinis veikėjas yra agronomas, auginantis… bananus!

Sinefiliškos nuorodos

Tačiau kas W. Alleno komedijas skiria nuo kitų šio žanro filmų – t. y. kodėl jos nesusimaišo su kitų kūrėjų panašiais darbais? Nes ekrane kvailioti ir iš kitų šaipytis gali bet kas. Tačiau W. Alleno filmai tuo ir ypatingi, kad juose režisierius mėgsta prislapstyti užuominų į kitus filmus ar net tiesioginių citatų. Pavyzdžiui ir „Bananuose“ – pradžioje W. Allenas išbando biuro stalą, pritaikytą mankštintis darbo vietoje, o Charlie Chaplinas „Moderniuose laikuose“ (angl. „Modern Times“, 1936 m.) tapo bandomuoju triušiu „valgymo mašinai“. Kaip ir C. Chaplinui, taip ir W. Alleno vaidinamam Fildingui Melišui sunkiai sekasi sutarti su technika. Persirengimo kambaryje jis prisipažįsta: „Mašinos manęs nekenčia“ – įdomu, nes beveik tokiais pačiais žodžiais 1924 m. Bela Balezsas knygoje „Regimas žmogus“ rašė apie to meto kino superžvaigždę C. Chapliną, darydamas prielaidą, kad C. Chaplinas yra… ateivis – nes „pykstasi“ su daiktais.

Ne mažiau iškalbingas yra nuo laiptų riedančio vaikiško vežimėlio vaizdas – neabejotina nuoroda į 1925 m. Sergejaus Eizensteino istorinę dramą „Šarvuotis Potiomkinas“ (rus. „Bronenosets Potemkin“). W. Allenas taip atiduoda duoklę „montažo tėvui“ S. Eizentseinui. Kita vertus, įdomi detalė – tiek S. Eizensteino „Šarvuotis Potiomkinas“, tiek W. Alleno „Bananai“ kalba apie revoliuciją, tačiau juostų tonas ir politiškumo „procentas“ skiriasi kardinaliai.

Aktoriai ir personažai

Kaip ir daugumoje W. Alleno komedijų, taip ir „Bananuose“ – svarbiau ne personažai, o dialogai, ne aktoriniai sugebėjimai, o sąmojis. Kita vertus, tai dar vienas W. Alleno filmas, kuriame jis užsėda tris kėdes. Vėl jo personažas yra filmo centrinė figūra, apie kurią sukasi visos kitos. Šiuo atveju – ko gero, visi tarnauja tam, kad kaip nors sulipdytų siužetą, nes pakankamai didelių šuolių ar skylių čia ir taip netrūksta. O pats W. Alleno personažas – daugiausiai toks, koks ir kituose filmuose – daug ir nebūtinai reikalingai plepantis, nerimaujantis, besiskundžiantis gyvenimu.

Šįkart šalia W. Alleno vaidino tuometinė jo žmona Louise Lasser. Jos įkūnijama Nensė, kaip ir kiti personažai, pasirodo daugiau mažiau epizodiškai. Dėl to epizodiškumo sunkiau ką nors išskirti ar įvertinti – na galbūt jau minėtus diktatorių generolą Emilio M. Vargą (akt. Carlos Montalbán) ar revoliucionierių vadą Espozito (akt. Jacobo Morales), bet ir jie ekrane šmėkšteli pakankamai trumpai.

Techninė pusė

Ši W. Alleno komedija technine puse taip pat smarkiai neišsiskiria. Šiek tiek skiriasi „tiesioginės transliacijos“ ir filmo realybės stilistika. Naudojama tolygiai judanti kamera, stambių planų kaita. Fone W. Alleno mėgstamas džiazo melodijas keičia Lotynų Amerikos elementai.

Reziumė

„Bananai“ – viena pirmųjų W. Alleno komedijų ir čia režisierius farsą bei absurdą pilnom rieškučiom žarsto kairėn dešinėn. Parodijuodamas tam tikrus, šiek tiek konkretesnius tipažus jis taip pat nepraleidžia progos įpinti vieną kitą užuominą kinomanams. Nors siužeto ir logikos prasme tai nėra pats stipriausias filmas, ko gero, tokių dalykų nereikėtų reikalauti iš absurdo parodijos. O „Bananai“ priklauso būtent šiam žanrui.

6.8Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
6
Režisūra:
7
Kinematografija:
7
Garso takelis:
7
Techninė pusė*:
7
Aktoriai:
7
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D