Bado žaidynės: Strazdas giesmininkas. 2 dalis

Dviejų ankstesnių „Bado žaidynių“ dalių kūrėjas, režisierius Francisas Lawrence‘as pagaliau pristato finalinį žymiųjų Siuzanne Collins bestselerių ciklo ekranizacijų akordą. Ekranizacijų, kurios gerus trejus metus mus džiugino ir vertė su nekantrumu kiekvienais metais kaip Kalėdų laukti vis naujos dalies.

Režisierius kviečia visus kino ir knygų mylėtojus paskutinį kartą pasimatyti su visų pamiltais veikėjais ir išvysti grandiozinį finalą, kuriame pagaliau susidurs gėrio ir blogio jėgos, kovojančios dėl ateities pasaulio likimo ir žmonijos laisvės liepsnų apgautame Kapitolijuje.

Apie ką mes čia…

Revoliucijos simbolis – Liepsnojanti mergina Ketnė Everdyn – ryžtingai žygiuoja į Kapitolijų dėl vieno tikslo – kartu su savo bendražygiais ji turi nuversti tironą ir visų Panemo gyventojų skriaudėją, prezidentą Snou. Prie Kapitolijaus renkasi prezidento pajėgos, o iš kitos pusės artėja didelė sukilėlių armiją. Tačiau Ketnė turi visai kitą planą, kaip pasiekti pergalę prieš Snou bei jo pavaldinius ir nerizikuoti karių gyvybėmis. Pagaliau artėja revoliucijos pabaiga, pagaliau artėja lemtingas mūšis…

Kurinio vidus

Kai prieš metus kino ekranuose pasirodė ilgai laukta, pirmoji „Strazdo giesmininko“ dalis, su džiugesiu keliavau pasižiūrėti šio filmo, nes pirmos dvi dalys buvo beveik nepriekaištingos. Tačiau tokio didelio nusivylimo, kurį tuomet patyriau, seniai nejaučiau. Lygiai tokios pačios nuomonės buvo ir nemaža frančizės gerbėjų armija, taip pat ir kino profesionalai, kurie itin šaltai vertino tuometinį pasirodymą. Bet, kaip mes visi puikiai žinome, dažniausiai finalinės knygos padalijimas į du filmus reiškia vieną – visą gėrį kūrėjai paliko finalui. Taip buvo su „Saulėlydžio“ saga, taip buvo ir su „Hariu Poteriu“, todėl nusivylimas nebuvo toks skaudus. Galiausiai, po metų pertraukos, sulaukėme istorijos finalo, kuris savo kokybe lenkia prieš tai būvusį ir nuobodžiausia serijos dalimi tituluojamą filmą.

Visi taip pat žinome, kad kai lauki istorijos finalo, jis dažniausiai turi būti epinis, grandiozinis ir tiesiog toks ryškus, kad išėjus iš kino teatro galėtume pasakyti WOW. Deja, šiuo atveju to nebuvo. Filmo pastatymas priminė prieš tai buvusią dalį, kurios nuobodžiai vystoma siužetinė linija priversdavo kelis kartus užmerkti akis. Čia dauguma scenų sukelia tokį patį efektą. Skirtumas tas, kad visgi pateikiamos kelios gana stiprios veiksmo scenos, gerai išlaikančios įtampą ir neleidžiančios nukreipti žvilgsnio nuo kino ekrano. Už tai tenka dėkoti režisieriui, kuris sugebėjo iš naujojo filmo išspausti bent kelis kokybiškus epizodus. Prie gerų scenų galima įrašyti puikų pabėgimą nuo dervos jūros, na ir dar visai gerą sceną su Ketnę ir jos sebrus pogrindyje užpuolusiais „padarais“. Bežiūrint į tas pabaisas, iš karto prisiminiau savo paauglystę ir kultinį žaidimą „Doom 3“. Kas žaidė, tas tikrai supras apie ką aš čia kalbu.

Didžiausiu nusivylimu šio filmo peržiūroje tampa ne banalūs ir šimtą kartų girdėti dialogai, ar tam tikras politikavimas, kurio knygoje buvo išties nemažai (nors čia jis pateiktas vangiai), o mūšis dėl Kapitolijaus. Tokio žeminančio reginio tikrai nesitikėjau. Suprantama, kad kūrėjai, norėdami sutaupyti pinigų, mėgino viską pateikti abstrakčiai, bet tai nėra pasiteisinimas. Netgi „Saulėlydžio“ paskutiniame filme mūšis tarp vampyrų atrodė kiečiau, o tą pripažinti man tikrai sunku – turbūt numanote mano antipatiją visai sagai. Grįžtant prie dialogų, šioje dalyje nebuvo jokio įsimintino pasakymo, išskyrus Ketnės monologą ir šūkį, kuris skamba taip: „Šiąnakt nukreipkite savo ginklus į Kapitolijų, šiąnakt nukreipkite ginklus į Prezidentą Snou“. Vienintelė verta dėmesio scena su stipriu pagrindinės herojės pareiškimu.

Filme personažai neevoliucionuoja, kaip matėme pirmose dalyse, kai kiekvienas veikėjas sugebėdavo nustebinti ir visiškai netikėtai atsiskleisti. Ketnė atrodo kaip ir visuose filmuose, valdinga ir kartu trapi, norinti gėrio, bet kartu ir bandanti priešintis sistemai, už kurią kovoja. Geriausiai viso filmo metu atskleidžiamas Pitas – išties, įdomiausias herojus šiame filme, kuris sugeba bent kažkiek nustebinti, tiek savo pasirinkimais, tiek emocijų kaita. Prezidentas Snou filmo pabaigoje taip pat atsiskleidžia, užtat Heimičas, Geilas, Plutarchas ar prezidentė Alma užstrigo kažkur praeitų dalių vaidmenyse ir visiškai nesistengia pajudėti iš vietos.

Juostoje yra ir dramaturgijos, kurią bando įpiršti režisierius, kad jautresni žiūrovai sugebėtų išspausti kelias karčias ašaras. Kalbu, žinoma, apie kai kurių herojų mirtis. Tačiau jos tokios abstrakčios ir beprasmiškai atrodančios, kad manęs neįtikino. Knygoje jos aprašytos žymiai santūriau. Prisipažinsiu, mėgstu susigraudinti filmų peržiūrų metu, bet šiuo atveju nepasidaviau.

Apibendrinant pamatytą filmą ir finalinį „Bado žaidynių“ akordą, galiu pasakyti, kad ne tokio finalo tikėjausi. Tai buvo gana blankus, greitai nusibostantis reginys, kuris vertas peržiūros kine vien dėl paskutinių scenų, tapusių mūsų atsisveikinimu su pirmuose filmuose džiuginusiais herojais. Ir nors paskutinė scena per daug saldi ir holivudiškai šviesi, ko nebuvo jokiame „Bado žaidynių“ serijos filme, bet jos metu galima nusišypsoti ir pasakyti sudie frančizei. Ačiū.

Techninė juostos pusė

Pirmą kartą „Bado žaidynės“ pasirodo trimatėje erdvėje, o tai, žinoma, gudrus ėjimas, kuris kūrėjams galbūt atneš milijardą dolerių pajamų visame pasaulyje. Tačiau ne apie pinigus šnekame. 3D efektas tikrai neblogas ir sugeba sukūrti niūrų pasakojimo toną, o gilesnis filmo vaizdas dėl trimatės erdvės dar labiau įtraukia į Ketnės matomą pasaulį. Taip pat ir filmo efektai, kurių tikrai nemažai, atrodo kokybiškiau už praeitų dalių specialiųjų efektų lavinas. Vien dervos scena atrodo labai efektingai ir brangiai.

Kaip ir ankstesnėse dalyse, didelis dėmesys sutelkiamas kameros darbui, kurį ir vėl atliko Jo Willemsas. Dėl puikių rakursų ir tam tikrų manevrų, filmas bent jau akimirkai sukūria mažą stebuklą veiksmo scenose. Itin išvaizdžiai ir gyvai pateikiamas vaizdas pradedant veikėjų mimikomis ir panoraminiais vaizdais, kurie papuošia postapokaliptinio pasaulio viziją.

Muzika, kurią parašė Jamesas Newtonas Howardas, palieka gerą įspūdi, nors nėra pernelyg įsimintina, bet filmui ir jo atmosferai tikrai tinkanti. Blogiausia, kad vien muzikinių kompozicijų neužtenka. Trūko to, kas buvo praeitame filme. Kalbu apie tokio hito kaip Jennifer Lawrence atliekamos dainos „The Hanging Tree“ pristatymą. Tas suteiktų juostai epiškumo.

Juostos montažas ir garso montažo darbai kokybiški, todėl nėra prasmės nagrinėti to, kas gerai atlikta.

Aktorių kolektyvas

Pernelyg daug kalbėti apie aktorius ir jų pasirodymą nesinori, nes beveik visi atliko tokius pat vaidmenis kaip ir praeituose filmuose, todėl progreso nėra. Na, bent jau kokybė nenusmuko. Vien pasižiūrėjus į Jennifer Lawrence, kuri sugeba išlikti tvirta, tačiau reikiamuose vietose pademonstruoti įvairias emocijas – pykti, nusivylimą, baimę, džiaugsmą.

Taip pat ir Pitas, kurį suvaidino Joshas Hutchersonas, atrodo visai gerai. Šioje dalyje būtent jis pasirodo geriausiai ir būtent jo personažas atsiskleidžia išraiškingiausiai. Taip pat legendinis Donaldas Sutherlandas sugeba nustebinti. Jo vaidinamas prezidentas Snou galiausiai parodo savo tikrąjį veidą.

Kiti aktoriai kaip Woody‘is Harrelsonas, Elizabeth Banks, Liamas Hemsworthas, Jeffrey‘is Wrightas, Julianne Moore, Samas Claflinas, Natalie Dormer, Jena Malone ir Stanley‘is Tucci pasirodo neblogai. Tačiau labiausiai suerzino Philipo Seymouro Hoffmano nepagerbimas. Jo veikėjas pateikiamas filmo gale labai neatsakingai, nors studija buvo žadėjusi, kad pasitelkusi naujausias technologijas sugebės užbaigti aktoriaus paskutines scenas. Deja, bet jie tik gudriai sužaidė jo mirtimi. Patys pamatysite, kaip pigiai atsisveikino su Oskaro laureatu šio filmo kūrėjai.

Verdiktas

„Bado žaidynės: Strazdas giesmininkas. 2 dalis“ – tai ne toks grandiozinis visų pamiltos kino frančizės finalas, kurio buvo galima tikėtis, ir kurio žiūrovai nusipelnė po itin nuobodžios praeitos dalies. Filmas nepasižymi nei gera režisūra, nei gerai parašytų scenarijumi, nei gerai pateiktu veiksmu paskutinėse mūšių tarp gėrio ir blogio jėgų scenose. Šį filmą gelbėja tik kokybiška techninė pusė, kurią sudaro geras garso takelis, beveik nepriekaištingas operatoriaus darbas, kokybiški specialieji efektai ir prasmingai išnaudota trimatė erdvė. Tačiau net ir šie akcentai nenuslepia to, kad tai gana blankus ir neįsiminantis istorijos finalas, kurio buvo laukta nuo 2012 metų.