Panašu, jog Guillermo del Toro didžiausias pripažinimas aplankys po šių metų Oskarų ceremonijos – mat kol kas jo sukurtas filmas „Vandens forma“ laikomas favoritu keliose kategorijose. Na, o jeigu taip ir nenutiktų, režisierius vis dar turės kuom didžiuotis iš savo ankstesnių kūrinių. Man asmeniškai labiausiai įstrigęs ir patikęs jo filmas „Pano labirintas“ (angl. „Pan‘s Labirinth“) susilaukė pasisekimo visame pasaulyje. Likusiems kūriniams taip nesimpatizuoju, tačiau tai galima vertinti kaip stoteles režisieriams sukaupti nefinansinį kapitalą, kurį panaudodami jie galės lengviau realizuoti savo originalias idėjas. Todėl tai leidžia pažvelgti kiek atlaidžiau – jei „Ašmenys 2“ (angl. „Blades 2“) gali vėliau atnešti „Pano labirintą“, tebūnie pasirodo, kad ir visi trys „Ašmenų“ filmai, tegu tai tik padeda sukurti kitą kokybišką filmą. Skirtumas tik toks, jog kai kuriems režisieriams pavyksta atsiriboti ar bent nežymiai apriboti savo repertuare menkaverčių filmų skaičių.
Apie siužetą
Nors tai antroji filmo dalis, tačiau visai nebūtina būti mačius pirmąją – filmo pradžioje žiūrovai yra supažindinami su trumpa priešistore, jiems yra parodoma, kas yra kas. O yra taip – pagrindinis juostos veikėjas – Bleidas (akt. Wesley Snipes) yra pusiau žmogus, pusiau vampyras, siekiantis sumedžioti pastaruosius. Jis pasižymi jėga, kurią turi vampyrai, tačiau neturi jiems būdingų silpnybių – nebijo šviesos, sidabro ir česnako, todėl, naudodamasis šiais pranašumais ir nemenka ginkluote, stilingai (kartais ne visai) galabija visokiausio plauko išperas. Šioje dalyje jis priverstas bendradarbiauti su vampyrais tam, kad nugalėtų naują, stipresnę, mutavusią jų versiją. Viskas. Kažko gilesnio ar įdomesnio šis filmas tikrai nepasiūlys – jokių dilemų, problemų išpildymo (parodyti neužtenka, reikia įgyvendinti) ar bet ko kito, kas kelia filmus į aukštesnį lygį, nerasite. Tebūnie – čia veiksmo filmas, todėl svarbios ir kitos detalės.
Tęsinių sindromas
Taip jau susiklostė, jog beveik visada filmų tęsiniai nepateisina savo pirmtakų ir tampa nusivylimais. Išimčių nėra daug, todėl vienas įdomiausių klausimų prieš žiūrint šį filmą ir buvo – ar pasistūmėta į priekį po pirmosios filmo dalies? Tam, kad susidaryčiau kuo objektyvesnę nuomonę, peržiūrėjau ir pirmąją dalį. Režisierius pastebėjo ryškias savo pirmtako klaidas ir atsisakė kai kurių, tiesiog juokingai atrodančių, vaizdo efektų iš pirmosios dalies, palikdamas tuos, kurie akių nerėžė, o keli (pvz.: į pelenus virstantys kūnai) atrodė net visai patraukliai (atsižvelgiant į laiką, kuomet filmai sukurti). Toliau, bene didžiausias, nors ir labai skylėtas, filmo pliusas – nauji veikėjai, kurie tampa Bleido komanda, jo smogiamuoju būriu. Tai milžiniškas pliusas, nes vėl dvi valandas stebėti kaip beveik be tikslo vienas pats veikėjas kapoja vampyrus nebūtų labai įdomu. Bėda ta, jog nors filmas ir neatrodo identiškas pirmtakui, bet minėtosios komandos nariai yra labai blankūs ir sukurti tik dėl fono. Negalima sakyti, kad jie nespėjo atsiskleisti, nes to net nebuvo stengiamasi daryti – vieninteliam būrio vadui Reinhartui (akt. Ron Perlman) skiriama daugiau minučių ekrane, bet tai nėra tas sprendimas, kurio tikimasi.
Pats scenarijus, lyginant su pirma dalimi, vis tik skurdesnis. Kur kas įdomiau buvo matyti, nors ir nekaip išpildytą, bet vis tik pateiktą priešpriešą tarp grynakraujų ir negrynakraujų vampyrų pirmoje dalyje. Tai atskleidė tam tikras vampyrų istorijos detales, jų vystymosi etapus bei iš to išaugusius konfliktus – tai turėjo reikšmės visai jų rasei ir galėjo daryti įtaką visam tolimesniam filmų „pasauliui“. Tuo tarpu antroje dalyje vaizduojami įvykiai tėra trumpalaikė misija, kurią įvykdžius bus galima grįžti prie senų reikalų ir tai nedarys įtakos tolimesnėms dalims.
Iš esmės tai nėra blogas tęsinys, kuris negalėtų prilygti savo pirmtakui, tik bėda ta, jog tas pirmtakas ne kažin kokias aukštumas pasiekęs, tad, ar jis geresnis, ar blogesnis, didesnio skirtumo nelieka, nes dalys viena nuo kitos pernelyg toli neatsiplėšia.
Piktnaudžiavimas logika
Jeigu filmas fantastinis ir apie vampyrus, tai nereiškia, kad jame turi stigti elementarios logikos. Deja, stinga, ir tai yra vienas didžiausių minusų. Tiesiog negaliu pakęsti kai nelogiškos filmo vietos yra brutualiai grūdamos žiūrovui per gerklę. Aš nekalbu apie smulkias klaidas, kurių visiems pasitaiko, aš kalbu apie tokias klaidas, ant kurių kūrėjai didžiausiu šriftu užrašo „Žiūrėkite! Klaida!“, o jei nepamatėte, tai jos būtinai pasirodys dar kartą.
Nes kaip kitaip paaiškinti scenas, kuriose baisieji, mutavę ir daug stipresni vampyrai ilgiau nei 10 minučių bando nesėkmingai prasilaužti į autobusiuką. Jie sugeba sviesti priešininkus ne vieną metrą tolyn niokodami viską aplink, bet paprasto automobilio stiklą krapšto lyg nenorėdami jo pernelyg sugadinti. Daugiau nei dešimt minučių. Keturiese. Tam tikruose Vilniaus mikrorajonuose jaunimas naktimis kur kas greičiau ir be skrupulų „pasidarbuoja“ ne tik ties stiklais.
Neišduodant siužeto detalių kitą situaciją apibūdinsiu savaip. Pabandykite įsivaizduoti, jog esate alergiškas riešutams, o ant stalo kaip tik stovi riešutų indelis. Jūs – sąmoningas žmogus, todėl neimsite riešutų, jūs -sveikas žmogus ir puikiai prisimenate, jog riešutų jums negalima, net šalia sėdintys draugai ir mama jums sako vaišintis vaisiais, nes riešutai jums nieko gero nežada.
Ir tada jūs riešutus pradedate ryti saujomis.
Veikėjai ir vaidyba
Kaip jau minėjau, Bleidas šiame filme apsuptas kur kas didesnio kiekio veikėjų, o daugiau veikėjų reiškia daugiau aktorių ir žiūrint šį filmą šiandien tai visai įdomu – mat naujasis aktorių kolektyvas filmo išleidimo metais dar toli gražu nuo savo karjeros piko, apie kurį šiandien jau žinome. Smagu išvysti Derilą (akt. Norman Reedus) iš „Vaikščiojančių numirėlių“ (angl. „The Walking Dead“) ar Rėjų (akt. Ron Perlman) iš „Anarchijos vaikų“ (angl. „Sons of Anarchy“), kai kuriems geriau žinomą „Pragaro vaikio“ vardu iš tokio paties pavadinimo filmo (taip pat režisuoto G. del Toro). Būtent šie du veikėjai suteikia filmui gyvumo, kurį sunkiai pavyksta įlieti pagrindiniam veikėjui. N. Reedus‘as sudaro smagią porą su senuoju Bleido kompanionu, simbolizuoja kartų priešpriešą ir konkurenciją. Tuo tarpu R. Perlman‘o įkūnijamas Reinhartas, kuris nors ir nėra pagrindinis antagonistas (o reikėjo), Bleidu nesižavi.
Pagrindinis filmo aktorius W. Snipes‘as pasitelkia visus savo „nepakartojamus“ sugebėjimus ir parodo net dvi atidirbtas emocijas. Įsiūtį ir plačią baltą šypseną, kuri naudojama, kai žudymas sekasi. Jei labai labai norite, galima pastebėti ir trečiąją – akmeninį veidą, bet turiu įtarimą, jog tai natūrali aktoriaus veido išraiška. Pastabų galima pridėti ir aktoriaus judėjimui kovų scenose, nors tai turėtų būti adresuota ne pačiam aktoriui. Nors buvo bandoma parodyti kaip mikliai Bleidas galabija vampyrus, tačiau kai kurios scenos atrodė statiškos – lyg aktorius treniruotųsi. Kodėl nepasitelkta efektų nežinia, nes būtent kameros darbas kartais sugebėdavo pradžiuginti statiškumo nebuvimu bei įdomiais kadrų kampais.
Vietoj pabaigos – vampyriškoji agonija
Niekuo neišsiskiriantis filmas, turintis žiupsnelį gerų, prabangių prieskonių, kurie, kol atkeliavo laivu, spėjo tai sušlapti, tai būti apgriaužti žiurkių, o savininkas, norėdamas tai užmaskuoti, sumaišė juos su abejotinos kokybės vietiniais ingredientais. Jei kalbant apie prastų tęsinių tradiciją režisierius dar galėtų praslysti (mat papildė filmą tikrai vertingomis detalėmis), tai kalbant bendrai apie filmus su vampyrais, tai tik dar vienas nusivylimas, kaip tinkamai neišnaudojama didelį potencialą turinti medžiaga. Liūdna, kuomet vienas labiausiai įsiminusių filmų šia tema sukurtas daugiau nei prieš dvidešimt metų.
