Iki 1963 m., kai pasirodė „8 ½“, legendinis italų režisierius Federico Fellini buvo sukūręs aštuonis „su puse“ filmus – tarp jų ir tokius darbus kaip Oskarų laureatai „Gatvė“ („La Strada“, 1954 m.), „Kabirijos naktys“ („Le notti di Cabiria“, 1957 m.) ir „Saldus gyvenimas“ („La dolce vita“, 1960 m.) („pusę“ sudaro „Bokačio‘70“ („Boccaccio ‘70“, 1962 m.) ir „Meilė mieste“ („L’amore in città“, 1953 m.) – bendri darbai su kitais režisieriais). Tačiau būtent dviem Oskarais (geriausi kostiumai nespalvotame filme ir geriausias filmas užsienio kalba) ir dar daugybe kitų prizų apdovanotas „8 ½“ laikomas geriausiu Fellini‘o, o neretai – ir apskritai geriausiu kino istorijoje kada nors sukurtu filmu.

„8 ½“ centre – 43 metų kino režisierius Gvido Anzelmis (akt. Marcelio Mastoianni), išgyvenantis kūrybinę krizę. Po sėkmingo filmo režisierius ėmėsi naujo projekto, tačiau neturi net minties, nuo ko pradėti. Tiesą sakant, jis net nelabai žino, apie ką bus jo naujasis filmas. Tad ši situacija varo jį į neviltį. Tiek perkeltine, tiek tiesiogine prasme – po ištikusio panikos priepuolio Gvido išsiunčiamas į mineralinių vandenų kurortą bent šiek tiek „atgauti formą“ ir viską sudėlioti į vietas. Bet kaip tai padaryti, kai Gvido link tiesiasi eilės interesantų – pradedant tiesiogiai nuo jo priklausomų su naujuoju kino projektu dirbančių prodiuserių, aktorių ir kitų kino pramonės darbuotojų, baigiant seniai matytais draugais ir pažįstamais bei naujomis pažintimis. O kur dar asmeniniais gyvenimas, kuriame Gvido blaškosi tarp žmonos ir meilužės, taip ir neapsispręsdamas, ties kuria apsistoti. Taip Gvido atsiduria savotiškame chaoso, sukurto iš daugybės jo gyvenimo moterų, aplinkos žmonių, praeities prisiminimų ir ateities vizijų, centre.

Būtent meistriškas chaoso suvaldymas ir yra tai, už ką filmas „8 ½“ nusipelno vietos iškiliausių visų laikų filmų sąraše, o Federico Fellini‘s – genialaus režisieriaus vardo. Atrodo, kadrai „lūžta“ nuo personažų, statistų, dekoracijų gausos, Gvido dialogai nutraukiami vidury žodžio vos priėjus naujam interesantui, tačiau tai nevirsta chaotiška beprasmybe – priešingai, viskas susidėlioja į grakštų ir elegantišką kino reginį, tarsi lengvu žingsniu būtų žengiama iš vieno kadro į kitą.

Kitas aspektas, kuris tuometiniame, į realybę koncentruotame italų kine buvo pakankamai naujas ir todėl filmui „8 ½“ pelnęs „sunkiai suprantamo“ etiketę, – prisiminimų ir vizijų supynimas su filmo tikrove. Gvido vaikystės prisiminimų scenos (maudynės prieš miegą ir išdykusių berniūkščių stebimas prostitutės Saraginos šokis paplūdimyje) laikomos bene geriausiomis visame filme. Prisiminimai tampa fantasmagoriškais sapnais, į filmo realybę iš jų lyg burtažodžiai atklysta prisiminimų nuotrupos (Asa nisi masa), vizijos virsta keistomis, erotinę potekstę įgyjančiomis fantazijomis.

Kaip jau minėjau, filmas „8 ½“ pasižymi personažų gausa. Pagrindinis personažas ir šio filmo centras – režisierius Gvido Anzelmis, laikomas paties F. Fellini‘o alter-ego. Režisierius po itin sėkmingo „Saldaus gyvenimo“ sukūrimo taip pat buvo savotiškai užstrigęs kūrybiniame procese. Tačiau pagrindinis skirtumas tarp Fellini‘o ir Anzelmio yra tas, kad Fellini‘ui pavyko įveikti kūrybinę krizę ir sukurti patį asmeniškiausią savo filmą, tapusį pasauliniu šedevru, o štai Gvido, panašu, pasmerktas niekada nepabaigti savo naujo projekto.

Neryžtingas ir neapsisprendęs Gvido ne tik profesiniame, bet ir asmeniniame gyvenime. Jei kurdamas naują filmą jis jaučiasi įstrigęs kūrybinio projekto pradžioje, tai asmeniniame gyvenime jis blaškosi tarp rėksmingos ir kiču dvelkiančios meilužės Karlos (akt. Sandra Milo) ir karčią neištikimybę turinčios nuryti žmonos Luizos (akt. Anouk Aimée). Paradoksalu, nors Gvidas ir myli savo žmoną, jis nesiryžta palikti meilužės, nors lyg ir norėtų šios nusikratyti, kai tuo tarpu tarp jo ir Luizos veriasi vis gilesnė tuštuma ir jie vis labiau tolsta vienas nuo kito, nors Gvidas ir bando apsimesti, kad viskas gerai, o meilužės, esą, nė nėra.

Šiuo atveju Fellini‘o filme įžvelgiama netgi beveik tiesmuka skaičių simbolika: filmo pradžioje automobilių spūstyje matome 99 numerio autobusą, o scenos, kurioje pirmą kartą pasirodo Gvido žmona Luiza, fone matyti afiša su dviem aštuonetais – 88. Afišos grafika primena dalybą reiškiantį brūkšnį, kaip ir Gvido, kuris tarsi bando padalyti save tarp Luizos ir Karlos, tačiau taip ir pasilieka nei prie 8, nei prie 9 – kažkur pusiaukelėje, t. y. prie 8 ½.

Gvido Anzelmio vaidmenį atlieka fenomenalusis italų aktorius Marcelio Mastroianni, per savo gyvenimą suvaidinęs net 144 filmuose. Charizmatiškai ir gracingai jis įkūnija centrinį „8 ½“ personažą, atskleisdamas kiek skirtingas jo puses – vienokį Gvido matome jam bendraujant su žmona, kitokį – su meiluže, dar kitoks jis pasirodo scenose su savo filmo aktorėmis, kiek išsiblaškęs jis atrodo spręsdamas su filmu susijusius klausimus. Įspūdingas moteriškasis aktorių kolektyvas – karčiąją, nepraleidžiančią progos paleisti kokią kandžią pastabą, tačiau liūdnų akių Gvido žmoną Luizą vaidina gražioji prancūzų aktorė Anouk Aimée; lengvabūdę, paviršutinišką, kiek šaržuotą meilužę Karlą įkūnija italų aktorė Sandra Milo; kaip žavi mūza Klaudija pasirodo italė Claudia Cardinale, įkyriąja prancūzų aktorę Madleiną, vaidinančią Gvido filme, tampa Madeleine Lebeau, geriausios Gvido draugės ir patarėjos Rozelos vaidmuo teko Rossellai Falk, praeities prisiminimuose (kaip ir ateities fantazijose) pasirodo įspūdingo stoto prostitutę Sagatiną (ir apskritai – pirmąją Gvido pažintį su moteriškumu) įkūnijanti amerikietė Eddra Gale; Gvido motinos vaidmenį atlieka Giuditta Rissone.

Kino kritikai, analizuodami šį Fellinni‘o darbą įžvelgė įvairių sąsajų su kitais kontekstais – Carlo Gustavo Jungo, Søren‘o Kierkegaardo, Marcelio Prousto, André Gide‘o, Lougio Pirandello, Friedricho Nietche‘s Ingmaro Bergman‘o ir Alain‘o Resnais darbais, o filmo protagonistas Gvido Anzelmis buvo prilygintas vieno garsiausių XX a. romanų – airių rašytojo James‘o Joyce‘o „Ulisas“ – pagrindiniam personažui Leopoldui Blumui. Federico Fellinni griežtai atsiribojo nuo bet kokių panašumų. Kita vertus, pats „8 ½“, tuo metu būdamas vienas iš nedaugelio „filmų apie filmą“ (t. y. filmo kūrimo procesą), neabejotinai buvo įkvėpimo šaltinis daugybei kitų kino juostų, tokių kaip Francois Truffaut „Amerikietiška naktis“ („La nuit americaine“, 1974 m.), Bobo Fosse‘o „Visas tas džiazas“ („All That Jazz“, 1979 m.), Woody‘io Alleno „Prisiminimai apie žvaigždžių dulkes“ („Stardust Memories“, 1980 m.), Peterio Greenaway‘aus „Aštuonios su puse moters“ („8 ½ Women“, 1999 m.), Paolo Sorrentino „Didis grožis“ („La grande bellezza“, 2013 m.), bei daugeliui kitų, tarp jų ir pažodiniui, tačiau ne itin vykusiam Robo Marshallo režisuotam Fellini‘o šedevro atkartojimui „Devyni“ („Nine“, 2009 m.), kuriame Gvido vaidmenį atlieka Daniel‘is Day – Lewisas.

Techniniu požiūriu įdomi detalė yra tai, kad „8 ½“, kaip ir daugelis tuometinių itališkų filmų, buvo filmuojamas be dialogų – jie atsirado postprodukcijos etape, o filmuojami aktoriai dialogų scenose imituodami pokalbius sakydavo atsitiktinius tekstus. Be to, tai pirmasis filmas, kuriame aktorei Claudiai Cardinele‘i buvo leista dubliuoti savo vaidinamą personažą – iki tol dėl tunisietiško akcento ir gerklinio tono jos balsas buvo laikomas netinkamu garsiniams filmams. Operatoriaus darbas puikus – derinami ilgi ir trumpi planai, kamera juda tikslingai ir perteikia visą suvaldyto chaoso grožį. Iš garso takelio, be abejo, labiausiai įsimenantis yra Sagatinos motyvas.

Federico Fellini‘o šedevras „8 ½“, kurio kadras su Gvido Anzelmiu, žvelgiančiu pro juodų akinių viršų, 2014 m. tapo oficialiu Kanų kino festivalio plakatu, yra ne tik vienas gražiausių nespalvotų filmų, bet ko gero, vienas gražiausių ir stilingiausių filmų apskritai per visą kino istoriją. Meistriška režisūra, legendinis Fellini‘o ir Mastroianni‘o tandemas, puikus vizualinis pateikimas suteikia progą kartu su Gvido pasinerti į jo ir paties Fellini‘o fantazijomis ir prisiminimais persipynusį pasaulį, kuriame vyraujantis chaosas, grakščiai suvaldytas, tampa nepaprastu kino reginiu.

Patiks, jei patiko: „Amerikietiška naktis“, „Didis grožis“.

9.3
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
8.0
Režisūra
10
Kinematografija
10
Garso takelis
10
Techninė pusė
9.0
Aktoriai
9.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles