„Tuščia aistra“
Plačiame kino pasaulyje nelabai žinomas trumpametražių juostų prodiuseris ir režisierius Alexis Lloydas debiutuoja pilnametražiame vaidybiniame kine su gana pikantiška tema. Savo paties parašytu scenarijumi jaunas kino kūrėjas pristato žmonių likimų persipynimo peripetijas almanacho pavidalu, todėl žiūrovas gali stebėti juokingus, o kartu ir graudžius nevertinančių savo gyvenimo žmonių istorijų įvykius.
Trys lengvabūdiškos dienos, vasaros kaitra ir žinoma nemiegantis Niujorkas, kur ant kiekvieno kampo pulsuoja aistros kupinas jaunų žmonių gyvenimas. Dešimt širdžių, kurios svajoja apie meilę, nepamirštamą seksą, laimę, tačiau lengvabūdiškas gyvenimo būdas visiškai atstumia juos nuo užsibrėžto tikslo, bet persipinantys gyvenimai sudės visus taškus ant i.
Kiek kartų mes esame matę tokia pačia schema sukurtus filmus. Žinoma, režisierius galvojo, jog jeigu šiek tiek pakeis almanacho pasakojimo struktūrą, tai jis pasieks daugiau, nei ankstesni kino kūrėjai, bet to nepakanka, turi būti stiprus istorijos pamatas, o čia tiesiog banaliai pateikiamos scenos su naujais personažais, skurdūs dialogai, kurie kartais verčia net ir ausis užsidengti dėl scenarijaus beviltiškumo. Nors filmo trukmė yra gana trumpa, siužetinė juostos linija labai užtemta, tiesiog varginantis žiūrovą išgyvenimas sėdėti kino salėje bežiūrint šią ekrane rodoma tuštumą. Labai įkyriai propaguojamas seksas, tiesiog amoralu yra stebėti kiekvieną filmo veikėją, jog jų gyvenimo svarba pasibaigia ties vienu galu, nematant prieš akis jokios šviesios ateities, o tik tenkinant savo žvėriškus instinktus, prilygstančius gyvuliams. Kiekvienas personažas visiškai neatidirbtas, kaip kokie baldai kadre, o tuo labiau jų istorijos yra netgi labiau banalios, net ir paskutinė scena, kuri turi būti apie meilę, yra labai ir net labai keistai pateikiama, nes prisimenant herojės juostos pradžioje priimtą sprendimą, gana šlykštu pasidaro žiūrint į ją ir į jos veidmainišką veidą. Viso pasakojimo kulminacija yra apie nieką, netgi metafora apie lazdą, kuri turi du galus, nėra itin kruopščiai pateikiama, tiesiog meilės jausmo išniekinimas tokiame vulgariame pavidale. Keista, jog juosta gavo tokį griežtą suaugusių cenzą, nes visos juostos metu rodomi tik keli, ir tai minkšti, erotinio pobūdžio epizodai, o palyginus vulgarios amerikiečių komedijos, kurios kiekvienais metais vis labiau amoraliai degraduoja visuomenę, ir tai gauna silpnesnį cenzo komisijos sprendimą. Jokio subtilumo, jokios charizmos, o buvo galima bent pagražinti scenas erotika, kuri butų buvusi ne pro šalį, nes scenos tiesiog nutrūksta ir nesimato net ir tos aistros, vos tik keli pokalbiai apie seksą. Reikia pripažinti, jog tai vienas blogiausių šiais metais rodomų kine filmų, tiesiog visiškai be jokios prasmės sukurtas niekalas.
Filmui pritrūksta ne tik gero scenarijaus bei režisūros, tačiau ir operatoriaus darbas labai skurdžiai vaizduoja scenas, o kai pradedami rodyti atviresni personažų veiksmai, pasijaučiama taip, lyg operatorius iš gėdos užmerkia akis, o mes turime stebėti sienų iškilumus. Garso takelis neblogas, ramus, tačiau būtent dėl to ir pačios akys pavargsta iš rodomo nonsenso bei norisi tiesiog ramiai užmigti. Apskritai net labai blogai yra pateikiamas filmas vizualiniame plane.
Filmo metu, kad jį labiau pašiukšlinti, pasirodo vienas už kitą blogesnis aktorius, nemokantis atitinkamai išreikšti savo emocijų, trūko tik to, kad vienas iš jų pasižiūrėtų į kameros pusę. Yra kur akis paganyti žiūrint į nuostabaus grožio moteris kaip Jennifere Tilly ar Vaniha Giocante, tačiau to nepakanka, vaidyba neįtikinama, o iš balso tembro atrodo, lyg jos bandytų suvilioti klientą stotyje, bet ne pakviesti patrauklų vyrą aistringai praleisti naktį. Tarptautinio lygio lietuvių aktorė Indeborga Dapkunaitė šiame filme nustebina, ir galima pasakyti, jog ji yra šviesiausias prisiminimas po peržiūros. Būnant gana solidaus amžiaus turėti tokias kūno linijas yra tiesiog nuostabu, o dar ir vaidybos prasme lenkia savo užsienio kolegas. Malonu žiūrėti į ją, bet visgi aktorė nesugeba ištraukti šio blogo filmo iš bedugnės.
„30 širdies dūžių“ – tai pilka, neįdomi, tuščia juosta apie aistros apsėstus demonus žmonių viduje. Nuobodžiai pateiktas filmas su apgailėtina aktorių vaidyba, išskyrus mūsų tautietę, negali pasigirti niekuo, kas bent kiek sudomintų žiūrovą, net ir pikantiškos scenos yra sugadintos diletantiškomis kūrėjų rankomis, todėl apeinant šį filmą bus padarytas vienas geriausių sprendimų išsaugojant brangų laiką.
