„Maniako medžioklės sezonas“
Brazilų kilmės režisierius Heithoras Dahlia, 2004 metais pagal Fiodoro Dostojevskio romaną sukūręs puikią nepriklausomą dramą „Nina“, žiūrovams pristato visiškai komercinį bandymą pavergti Amerikos rinką. Režisieriaus žodžiais, jo įtempto siužeto trileris privers žiūrovą nerimauti bei laukti logiško įvykių paaiškinimo bei netikėtos pabaigos.
Filmo siužetinės linijos centre atsiduria jauna mergina Džilė, kuri grįžusi namo neranda nė menkiausio savo sesers pėdsako. Sunerimusi mergina pradeda įtarti, jog kažkas blogo atsitiko seseriai. Visi bandymai suprasti, kas visgi įvyko, priveda prie minčių, jog tai vieno serijinio žudiko darbas, kuris seniai bandė pagrobti seserį ir dabar grižo pabaigti savo darbo. Kai niekas iš teisėsaugos Džilės žodžių nepriima rimtai, nes, pasak jų, dingusi mergina tiesiog užsibuvo vakarėliuose, užsispyrusi Džilė bando pati išsiaiškinti visą tiesą. Žaidimas, kurį pradėjo žaisti mergina, gali jai kainuoti gyvybę, nes žiauri tiesa yra taip arti, o jos atskleidimas – garantuota mirtis. Scenarijaus atžvilgiu gavosi viena didelė kitų visiems žinomų filmų kopija. Siužetinės linijos veiksmas vyksta labai sulėtintai, todėl kalbėti apie filmo dinamiškumą yra visiškai beprasmiška, o tai yra labai keista, nes būtent trilerio žanras reikalauja įtemptų scenų, kurios prikausto žiūrovus prie ekranų. Daug kvailų juokelių dialoguose, kurie tiesiog parodo scenarijaus banalumą. Kam išvis scenaristas pridėjo juokelius apie Justiną Bieberį? Tai tik parodė jo beviltiškumą. Vienintelis filmo pliusas, kuris ir gelbėja jį nuo visiškos bedugnės, yra nebloga pabaiga. Filmams dažnai didelį svorį prideda originali ir netikėta pabaiga. Žinoma, šitoje juostoje ji nėra originali ir mes tai jau matėme ankščiau, bet nors viena gera scena. Visumoje labai silpnai įgyvendinta filmo idėja.
Iš techninės pusės pagirtinas yra tik puikus operatoriaus darbas. Jo talento dėka buvo labai kokybiškai nufilmuoti gražūs ir kartu šiurpūs žali miškai, tamsios miesto gatvės, apšviestos neoniniais parduotuvių stendais, bei purpuriniai saulėlydžiai, kurie puikiai žiūrisi niūraus bei kruvinos filmo temos fone. Garso takelis nesukelia jokių papildomų emocijų, jokios įtampos, todėl iškyla klausimas, ar tai tikrai yra trileris ir ar filmo kūrėjai nesupainiojo žanrų.
Aktorių vaidybos filme išvis nebuvo matyti, tiesiog sukurti keli personažai, kurie atliko savo veiksmus vadovaudamiesi silpno scenarijaus pagalba. Filmo žvaigždė, Amanda Sayfried, kuri yra laikoma viena netalentingiausių naujos kartos aktorių, suvaidino savo personažą neįtikinamai. Silpnai išreikštos emocijos neįtikina, jog būtent ji kovoja su maniaku, kad ji kovoja dėl savo gyvybės. Kiti personažai išvis neparodė nieko išskirtinio. Žinoma, filme galima pamatyti nemažai žinomų aktorių kaip Jennifer Carpenter, Nickas Massey‘us ar Danielis Sunjata. Bendrai, aktoriai tik prisidėjo prie filmo blogos pusės.
„12 vilties valandų“ – tai nekokybiškas trileris, po kurio peržiūros neliks jokių prisiminimų apie jį. Silpno scenarijaus bei apgailėtinos aktorių vaidybos dėka sukuriamas vaizdas, jog į Holivudą tiesiog atėjo nelemta idėjų krizė.
